Kopenhaga: su tolerancijos vėliava

Gėjų ir lesbiečių paradai (Pride parade) pasaulyje nėra naujiena. Pirmasis įvyko JAV 1969 metais kaip protesto demonstracija prieš gėjų diskriminaciją bei smurtą prieš juos Niujorke.

Dabar šios metinės šventės įvairiose Europos sostinėse labiau primena Rio de Žaneiro karnavalą nei politines eitynes.

Bent jau tokį įspūdį man paliko Kopenhagoje rugpjūčio 19 dieną vykusi tradicinė gėjų, lesbiečių, biseksualų ir transseksualų šventė.

Faktai

Danija garsėja kaip liberali ir tolerantiška šalis. Tad homoseksualai čia jaučiasi ypač laisvai. 1948 metais įkurta Danijos nacionalinė gėjų ir lesbiečių asociacija turėjo nemažai nuveikti keisdama tradicinį visuomenės požiūrį į homoseksualus. Nežinau, ar šios organizacijos aktyvumas, ar laisvamaniškos danų pažiūros lėmė, kad ši šalis tapo pirmoji pasaulyje 1989 metais įteisinusi vienos lyties asmenų partnerystės registraciją.

Tarp atvirai išsakančių savo seksualinę orientaciją Danijoje yra ne tik menininkų ar sportininkų, bet ir politikų bei žurnalistų.

Gėjų bei lesbiečių grupės jau daugiau kaip dvidešimt metų lankosi vietos mokyklose ir organizuoja debatus su moksleiviais apie homoseksualų teises ir laisves.

Tad nenuostabu, kad ir gėjų bei lesbiečių kasmetinį paradą (pirmas toks paradas Danijoje įvyko 1996 metais) finansavo ir rėmė Kopenhagos savivaldybė.

O didysis šventinis koncertas vyko Rotušės aikštėje. Šiemet karnavalinėje eisenoje dalyvavo apie 600 homoseksualų, o ją stebėjo apie 50000 miestiečių bei Kopenhagos svečių.

Pagrindinis eisenos akcentas – vaivorykštinės vėliavos, kurios kaip vilties simbolis jau XVI amžiuje buvo naudojamos Vokietijoje valstiečių karų metu.

Kaip homoseksualų vilties ir pasididžiavimo simbolį tokią vėliavą sukūrė Gilbertas Beikeris ir pristatė 1978 metais vykusiame San Francisko gėjų ir lesbiečių laisvės dienos parade.

Kiekviena šios vėliavos spalva turi simbolinę reikšmę. Rožinė simbolizuoja seksualumą, raudona – gyvybę, oranžinė – gydymą, geltona – saulės šviesą, žalia – gamtą, žydra – magiją, mėlyna – ramybę, violetinė – dvasingumą.

Įspūdžiai

Stebėti gėjų, lesbiečių, biseksualų ir transvestitų eisenos šeštadienio popietę tikrai nesiruošiau.

Su į svečius atvažiavusia drauge iš Graikijos tiesiog vaikštinėjome po Kopenhagos centrą, kai netikėtai mūsų dėmesį patraukė minia žmonių, apstojusių pagrindinę miesto transporto arteriją, ir iš tolo sklindantys orkestro garsai.

Pasidavusios bandos instinktui, ir mes įsimaišėme į vaizdinių bei atrakcijų ištroškusių piliečių būrį.

Pirmieji pasirodė policijos automobilis ir motociklų virtinė.

Toliau – pėsti ir invalidų vežimėliuose besistumiantys. Danijos nacionalinės gėjų ir lesbiečių asociacijos nariai, aplinkiniams dalijantys skrajutes su adresais, kur ir kada galima susirasti homoseksualų gyvenimo partnerį.

Toliau sekė automobiliai, kuriuose siautė karnavaliniais kostiumais pasidabinę gėjai ir lesbietės.

Egzotiškiausiai šioje eisenoje atrodė, žinoma, transvestitai. Jie mielai pozavo fotografams ir kaip įmanydami linksmino aplinkinius.

Spalvinga netradicinės seksualinės orientacijos piliečių bei šiaip smalsuolių minia traukė į Rotušės aikštę, kurioje turėjo prasidėti šventinis koncertas.

Su drauge vakarop nutarėme apsilankyti ir jame.

Margaspalvėje žmonių jūroje akys raibo nuo besibučiuojančių lesbiečių, išpuoselėtus savo kūnus demonstruojančių gėjų bei šiaip labai keistų ir egzotiškų nenusakomos orientacijos, profesijos ar amžiaus asmenybių.

Renginio organizatoriai tikrai pasistengė, kad visiems jo dalyviams būtų smagu.

Labiausiai mane nustebino tai, kad visos oficialios kalbos ant scenos buvo verčiamos ir į gestų kalbą.

Vertimas buvo toks emocingas ir raiškus, kad net man, nesuprantančiai danų kalbos, tapo aiškus šių pasisakymų turinys.