“Klaipėdos senamiestis - lyg muziejus...”

Kiekvienais metais gegužės pabaigoje - birželio pradžioje Vokiečių kultūros savaitė uostamiestyje pradeda vasaros linksmybių maratoną. Daugeliui į ją atvykstančių vokiečių - savo kultūros pranašų ir skleidėjų - tai ir puiki galimybė iš arčiau susipažinti su Klaipėda ir jos apylinkėmis.

Šį kartą pakalbinau tris vaikinus - fleitistą Tysą Štraifingerį, videoinstaliacijų specialistą Burghardą Fogelį ir aktorių Ralfą Venoltą, jau prieš dešimtmetį įkūrusius modernaus meno grupę “Guricht”. Savo grupei tokį pavadinimą jie davė neatsitiktinai. Vieno vokiečių rašytojo novelėje yra pasakojama apie profesorių, kuris visur ieškojo stebuklingo paukščio, vardu Guricht. Ir kai po ilgų klajonių viename kaime jis tokį surado, pasirodė, kad paukštis didelis, negražus ir agresyvus. Vaikinai, tuo metu rengę keistus pasirodymus, kuriuose skambėjo garsai, išgauti iš įvairiausių atliekų (plastikinių butelių, panaudotų skardinių ir net lietvamzdžių). Ir visa tai buvo komponuojama su videoinstaliacijomis, patys sau priminė tokį paukštį - didelį ir ne visai gražų. Savo spektakliais stebinę Estijos, Latvijos, Slovakijos, JAV žiūrovus, vaikinai atvyko į Klaipėdą.

- Kadangi uostamiestyje viešite ne pirmą kartą, kokias asociacijas sukelia Klaipėda?

Tysas: Klaipėdoje man visada atrodė keista uosto ir miesto draugija. Kai pas jus lankiausi 1991 metais, tai susidarė įspūdis, kad prie didelio uosto šliejasi mažiukas miestelis. Dabar toks įspūdis išnyko. Klaipėdoje pastebime daugiau miestietiško gyvenimo apraiškų, nors šiaip - čia labai ramu.

Burghardas: Mane nustebino, kaip staigiai miestas prasideda. Čia dar ganosi karvės, o už kelių metrų - taksi automobiliai, degalinės, daugiaaukščiai. Klaipėda tarsi apsupta natūralios, žmogaus dar nesukultūrintos gamtos. Tai didelė vertybė, kurią turėtume išsaugti.

Ralfas: Išties galimybė gyventi mieste ir už dešimties minučių atsidurti gamtos prieglobstyje primena man vaikystės svajones. Tai - ideali situacija žmogui, kuris mėgsta miestietišką gyvenimo būdą ir myli gamtą. Klaipėda kaip miestas man atrodo atviras ir sukuriantis erdvę fantazijoms. Tačiau labai gaila, kad tokia graži jūsų miesto dalis, kaip senamiestis, primena muziejų. Vaikščiodamas siauromis gatvelėmis, gali sutikti tik kokį žioplinėjantį turistą. Čia nėra jokios gyvybės. Ir man smalsu - kur dingo žmonės? Štai, pavyzdžiui, Lisabonos senamiestis. Jame daug atvykėlių, bet dar daugiau pačių portugalų. Ten gyvenimas verda, ir tai yra neįkainojama to miesto vertybė. Smalsumo vedami, buvome nusigavę į jūsų vadinamuosius “miegamuosius rajonus”, ir čia gyvenimo ritmas tikrai daug gyvesnis. Žmonės vaikšto parkuose, žaidžia, kalbasi. Ten jauti, kad miestas gyvas. Bet kažin ar tikri turistai ten važiuoja...

- O ką galėtumėte pasakyti apie klaipėdiečius?

Tysas: Man labai patinka Klaipėdos žmonės. Įdomu stebėti gatvėse įvairių socialinių sluoksnių ir įvairaus amžiaus klaipėdiečius. Susidaro įspūdis, kad tai spalvinga bendruomenė. Gali pamatyti moksleivę su uniforma ir visai šalia pusnuogę ilgakoję. Čia daugiau įvairesnių stilių nei Vokietijoje ir žmonės tarpusavyje bendrauja daug šilčiau. Kadangi mano mama yra kilusi iš Vilniaus žydų šeimos, man taip pat labai įdomu stebėti, kaip Klaipėdoje bendrauja įvairių tautybių žmonės. Nepastebėjau, kad kas konfliktuotų ar būtų agresyviai nusiteikę.

Burghardas: Vienoje kavinėje pastebėjau vyriškį. Iškart supratau, kad jis ne vietinis. Jis ieškojo staliuko prie lango, kad galėtų stebėti žmones. Man atrodo, kad klaipėdiečiai taip nepramogauja, nors Europoje tai mėgstama laisvalaikio leidimo forma.

Ralfas: Klaipėdoje trūksta socializacijos vietų. Štai Danės krantinė, atrodo, būtų puiki vieta žmonių susibūrimams, bet ten - tuščia. Lygiai taip pat, kaip ir marių pakrantėje Smiltynėje. Vilniuje ir Kaune daug daugiau vietų, kur gali pasižmonėti.

- Kokius dar skirtumus įžvelgiate tarp Klaipėdos ir kitų panašaus dydžio Europos miestų?

Ralfas: Trūksta modernaus meno apraiškų. Atrodytų, lyg lietuviai būtų prisirišę prie tradicinių menų. Neteko pamatyti videoinstaliacijų.

Burghardas: Gyvenimas harmonijoje su gamta. Tai reiktų išsaugoti. Kitoje Europos šalyje tokioje Smiltynėje būtų viešbutis, baras, viešbutis, baras. Natūraliai gamtai nebelieka vietos. Šiuo požiūriu neskubėkite į Europą. Lankiausi Juodkrantėje, ten vietinis ornitologas man tokių vietų parodė! Lyg iš pirmykštės bendruomenės!

Tysas: Na, ir jūsų policininkai mums primena demokratinės Vokietijos laikus. Tokie rūstūs, tarsi reprezentuotų autoritarinį režimą. Atrodo, lyg jiems būtų suteikti visi įmanomi įgaliojimai.

Kai vaikinų užklausiau, ar Klaipėdoje jiems teko susidurti su kokiais nors neigiamais reiškiniais, jie ilgai mąstė. Ir tik vienas Burghardas tarė: “Na, man, kaip vegetarui, gal čia kiek sunkiau...”