Kiogė – Klaipėdos partnerė Danijoje

Dirbdama Klaipėdos savivaldybės Tarptautinių ryšių skyriuje, niekada neturėjau progos apsilankyti mūsų mieste partneryje Kiogėje, tad atvykusi į Daniją neabejojau, jog vieną dieną privalau aplankyti šį vos 35 tūkstančius gyventojų turintį miestelį, nutolusį nuo Kopenhagos 40 km į pietus.

Panašumų labirinte

Nors oras tą dieną buvo puikus ir rudeniška saulė turėjo garantuoti pačius geriausius įspūdžius, pirmas žvilgsnis į Kiogę mane nuvylė.

Įvažiavimą į miestą ženklino „McDonald“ užeiga ir degalinė, už kurių tęsėsi pramoninis rajonas. Sukdama aplink senamiestį, spėjau įvertinti, kad jis visai nedidelis. Bandymas privažiuoti prie jūros (tiksliau – Kiogės įlankos) baigėsi taip, kaip baigtųsi ir Klaipėdoje – vaizdą į vandenį gadino kažkokių gamyklų pastatai.

Ir tik prie tekančios per miestą upės žiočių (ir vėlgi taip pat kaip Klaipėdoje!) atsirado proga pasidžiaugti jūros vaizdu. Kelias per pakeliamą tiltuką (kažkuo labai primenantį klaipėdietišką pasukamą tiltą į „Klaipėdos laivų remonto“ teritoriją) vedė į nedidelę jachtų prieplauką, irgi kažkuo labai panašią į mūsų Pilies uostelį ir įsikūrusią tarp neaiškios paskirties gamybinių pastatų.

Kamuojama kažkokio vidinio nepasitenkinimo, nutariau pirmiausia įsitaisyti vieno restorano terasoje, vadinamojoje Uosto krantinėje (kažkodėl labai primenančioje Danės atkarpą nuo Karolio tilto iki žiočių) ir susivokti savo pojūčiuose.

Kas man kelia tokį liūdesį ir nepasitenkinimą? - sukau galvą gurkšnodama baltąjį vyną ir laukdama specialaus „dienos patiekalo“.

Ir galų gale suvokiau – tikriausiai tokį pat jausmą išgyvena ne vienas užsienio turistas, atvykęs į Klaipėdą! Įspūdingų istorinių faktų gausa ir žavios gerų fotomenininkų nuotraukos turistams skirtose brošiūrose sužadina vaizduotę ir lūkesčius. Tačiau tikrovė pasirodo besanti kur kas nykesnė. Toks būtų dar vienas dviejų miestų panašumas...

Taip mintyse besamprotaudama, sulaukiau „dienos patiekalo“. Žuvies (kurios pavadinimo, deja, nežinau) skonis buvo fantastiškas.

Taip gardžiai seniai buvau pietavusi. Tik vėliau sužinojau, kad tai ne šiaip sau užeiga, bet vienas seniausių ir žymiausių restoranų, kuriame kabo net Jos Didenybės Danijos karalienės Margaritos II paveikslai.

Gardus maistas ir geras vynas pataiso mano nuotaiką, ir aš išsiruošiu į ekskursiją po Kiogę.

Viduramžių dvasios beieškant

Nors Kiogė daug mažesnė už Klaipėdą, bet amžiumi abu miestai tikrai panašūs. Kiogei savivaldos teises 1288 metais suteikė karalius Erikas Menvedas, kuriam tuo metu buvo vos 14 metų.

Kiogė yra laikoma geriausiai prižiūrėtu ir išsaugotu Danijos viduramžių miestu. Tik keliuose Danijos miestuose yra išlikę tiek daug fachverkinių pastatų kaip čia. Kiogėje stovi ir seniausias Danijoje fachverkinis namas, statytas 1527 metais. Šis miestelis gali didžiuotis ir tokiu faktu, kad čia vis dar veikia seniausia šalies rotušė, pastatyta 1552 metais.

Vien šių faktų užtenka, kad kiltų noras apsilankyti Kiogės muziejuje, kuris įkurdintas 1619 metų statybos buvusiame pirklio name. O kai prie jo perskaitau skelbimą, kad šiuo metu čia vyksta ir raganų medžioklės Europoje istorijos paroda, nedvejodama nusiperku bilietą.

Tiesą sakant, muziejus didelio įspūdžio nepadarė – jis nedaug kuo skiriasi nuo bet kurio lietuviško etnografinio muziejaus. Verpimo ratelio ar pasoginės skrynios ornamentikos skirtumus pastebėti galėtų nebent ekspertai.

„Raganų“ parodos tradiciniai stendai kelia tik nuobodulį, tad palieku muziejų ir nutariu ramiai pasivaikščioti po senamiestį ir paieškoti viduramžių Kiogės atspindžių.

Miestelio centre – didžiulė turgaus aikštė (didesnė yra tik Kopenhagoje), kurios centre – nuo laiko pažaliavęs paminklas, tikriausiai vienam iš Danijos karalių. Lauko kavinėse poros gurkšnoja popiečio kavą, pripučiamuose plastiko atrakcionuose šokinėja vaikai, ant suoliuko po medžiu rymo du senoliai, džiaugdamiesi bobų vasaros dovanojama šiluma.

Šioje aikštėje žmonių kur kas daugiau nei Klaipėdoje, Teatro aikštėje. Nors ir nerasi čia didmiesčiams būdingo šurmulio, bet gyvenimas, nors ir ramus, čia vis tiek vyksta.

Tačiau, kiek nuklydus nuo centrinės aikštės, kaip ir Klaipėdos senamiestyje, žmonių beveik nematyti. Visiškai tuščia, žaviais XVII amžiaus nameliais apstatyta Kirkestradės gatvele traukiu prie pagrindinio vertikalaus Kiogės architektūros akcento – 1324 metais pastatytos Sveno Nikolajaus, jūreivių globėjo, vardu pavadintos bažnyčios, kurios statyba truko 150 metų.

Kadaise šis pastatas buvo itin svarbus žvejams, mat bažnyčios bokštas buvo naudojamas ir kaip švyturys. Dabar šios bažnyčios funkcija labiau estetinė nei praktinė. Mat miestelio gyventojai religingumu nepasižymi, mišios čia laikomos tik kartą per mėnesį – pirmąjį mėnesio penktadienį gana keistu laiku – 15.30 val. Informacinėje lentelėje taip pat perskaitau, kad bažnyčią galima apžiūrėti vos už 5 daniškas kronas nustatytomis valandomis. Deja, į šį grafiką nepataikau, tad žingsniuoju toliau fotografuodama įvairių pastatų detales.

Įžengusi į vieną senamiesčio kiemą, pasijaučiu kaip Klaipėdoje, Menininkų namų kieme (tik perdažytame). Čia įrengta Kiogės galerija, o lauke – senamiesčio kavinė.

Apeinu dar keletą kiemų, kvepiančių rudeniu ir ramybe. Atrodo, tuo mano apsilankymas šiame mieste ir baigsis.

Su malonumu dar aplankyčiau Kiogės muziejų, kuriame galima pasivaikščioti po 1865 metų Kiogę, tik dešimt kartų mažesnę. Tačiau, kaip ir daugelis Danijos muziejų po atviru dangumi, nuo spalio 1 dienos iki balandžio šis neveikia.