Kaip gyvuoja Armėnija, arba “Be žmonos prekių neužsisakinėkite”

Ararato kalnas - Armėnijos simbolis.

Kaip lietuviai leidžiasi geresnio gyvenimo ieškoti į kokią Airiją ar Didžiąją Britaniją, taip daugeliui buvusios Tarybų Sąjungos piliečių būtent Lietuva asocijuojasi su tokio geresnio gyvenimo viltimi. Armėnas Artakas Akopianas į Klaipėdą su šeima atvyko 2000 metais. Jo brolis, vedęs lietuvaitę, pakvietė darbo ieškantį vyriškį į uostamiestį ir pasiūlė užsiimti metalo kalyba - amatu, kuris yra labai populiarus Armėnijoje. Jau ketverius metus su šeima nuomojamame vieno kambario bute gyvenantis vyriškis nuolat svajoja apie grįžimą į tėvynę, bet, kaip pats sako, į gyvenimą jis priverstas žiūrėti blaiviai, nes patriotiniais jausmais šeimos neišmaitinsi.

- Ar sunku buvo adaptuotis Lietuvoje?

- Nelabai. Juk visi mes penkiasdešimt metų gyvenome vienoje sistemoje, tad žmonių mentalitetas panašus. Žinoma, lietuviai santūresni, ramesni. Skirtingos čia tradicijos ir papročiai, bet svetimas nesijaučiu. Būna situacijų, kai kas nors papriekaištauja, kad nešneku lietuviškai, labai subtiliai man primenama, jog Lietuvoje valstybinė kalba – lietuvių, o ne rusų. Lietuviškai aš suprantu, bet taisyklingai išsakyti mintis man sunku. Vaikams buvo lengviau. Jie per tris mėnesius Lietuvoje jau viską suprato lietuviškai, o po pusmečio ir kalbėjo. Tiesa, mano jauniausias sūnus Bakratas į Lietuvą neatvyko. Būdamas penkerių jis apsisprendė, kad gyventi liks su močiute, labai vyriškai argumentuodamas, kad nėra kam jos prižiūrėti. Išties Armėnijoje požiūris į tėvus ir senolius yra išskirtinis. Nepriklausomai nuo to, ar tėvai yra geri, ar blogi, jie yra gerbiami ir jais yra rūpinamasi. Amžius kalba už save ir yra vertas pagarbos. Senelių namai Armėnijoje – ypač retas reiškinys. Vaikai išlaiko ir prižiūri tėvus. Pamestų vaikų pas mus taip pat nėra. Vaikų namai skirti tik tiems, kurių abu tėvai mirę, o giminaičiai gyvena labai toli. Taip jau įprasta, kad rūpintis reikia visos didelės šeimynos vaikais. Kol šeima vaikų neturi – gyvena savo malonumui. Paskui sutuoktiniai gyvena vaikams, bet šie atsilygina globa senatvėje.

- Ar seniai lankėtės Armėnijoje?

- Armėnijoje nubuvau buvęs trejus metus. Tad nuvykau į tėviškę per Naujuosius metus ir prabuvau ten dvidešimt dienų. Žmonės gyvena sunkiai. Įsivaizduokite, pensija - vos 5 JAV doleriai, mokytojo atlyginimas – 25. Papietauti kavinėje gali už vieną dolerį, na, o vakarienė restorane kartu su alkoholiniais gėrimais kainuos apie penkis. Didžiausia problema Armėnijoje – bedarbystė. Žmonės neturi darbo ir bando verstis kaip išmano. Žinoma, prekės ir paslaugos ten daug pigesnės nei Lietuvoje, bet gyvenimas – tikrai nelengvas. Aš drįsčiau įvardinti, kad Armėnija yra savotiškoje ekonominėje blokadoje, nulemtoje geografinės padėties. Pietuose ir rytuose – musulmoniškos šalys Turkija ir Azerbaidžanas, su kuriomis susikalbėti sunku, o šiaurėje – Gruzija, šiuo metu sprendžianti savo problemas. Paprasti žmonės, kaip ir Lietuvoje, politikais ir jų pažadais netiki, bet vis dar nepraranda vilties ir optimizmo. Jerevane teko matyti ir labai ištaigingų statybų. Tie, kas turi pinigų, statosi labai prabangias vilas, kaip ir priklauso armėniškam mentalitetui. Jos primena rūmus iš marmuro ir bazalto. Tokios privačios valdos aptveriamos didžiulėmis akmeninėmis tvoromis. Lietuvoje per namų tvoras gali pamatyti, ką veikia namo gyventojai, o Armėnijoje jos lyg gynybinis bastionas. Ir dažnai nesuprasi, ar savininkas nenori, kad kiti į jo gyvenimą kištųsi, ar pats nori nuo viso pasaulio atsiriboti. Bet manau, tam įtakos turi ir mūsų istorija. Armėnams ilgus metus teko gyventi karo sąlygomis, tad ir namus lyg tvirtoves statė. Armėnai labai myli savo tėvynę. Aš ir pats tik karste pamiršiu, kad esu armėnas. Jūs Armėnijoje gatvėje paklauskite praeivio, kada mūsų šalis priėmė krikščionybę. Ir kiekvienas jums atsakys, kad Armėnija