Kaip aš bandžiau prisijaukinti Stokholmą

Stokholmo panorama neįsivaizduojama be vandens.

Kur, kodėl ir kada bekeliaučiau, visada stengiuosi pirmiausia ne pažinti, o pajausti naują miestą ar šalį, prakalbinti vietos dvasią, o tada savo įspūdžių mozaiką papuošti istorinėmis datomis ar emocijas sustiprinančių skaičių karoliukais. Vykdama į Stokholmą, tikėjausi, kad pamilti šį salose įsikūrusį miestą bus visai nesunku. Juk tam yra visos prielaidos – akiai malonus gamtovaizdis, senovinė architektūra, modernūs meno kūriniai. Tačiau prisijaukinti šį miestą, surasti geriausią būdą vidinei komunikacijai – miesto ir žmogaus intymiam pokalbiui – pasirodė ne taip paprasta.

Rytmetys mieste

Kadangi pirmai pažinčiai su Stokholmu turėjau tik ankstyvą rytą, kol prasidės dalykiniai susitikimai, nutariau pasinaudoti šia proga. Žvilgtelėjau pro viešbučio (buvusios alaus daryklos, vėliau pertvarkytos į choleros ligoninę ir išgyvenusio kitas istorines transformacijas pastato) langą. Skaisti kovo saulė žaidė Šv. Katarinos bažnyčios ant paauksuotų kupolų, o vos už keliolikos metrų nuo lango puikavosi kapinės. Kai kurie kapai, įrėminti metalinių tvorelių ramybėje, buvo panašūs į meno kūrinius. Tačiau prie jų glaudėsi ir maži kauburėliai su puošniomis lentelėmis. Artimiausioje pamačiau užrašą – 2010. Nejaugi kažkas jau numatė savo mirties datą? – šmėkštelėjo mintis. Tik vėliau supratau, kad teks susitaikyti su daug banalesniu paaiškinimu, jog tai tik naujai supilto kapo numeris.

Saulėtas rytas žadėjo smagų pasivaikščiojimą. Pirmiausia nutariau patyrinėti senamiestį, įsikūrusį Gamlos saloje, vienoje iš keturiolikos Švedijos sostinės apgyventų salų. Būtent čia tais pačiais metais, kaip ir Klaipėdoje, prasidėjo Stokholmo istorija. Senamiesčio vaizdai man pasirodė lyg kažkur matyti. Ir jeigu mane kas atgabentų čia užrištomis akimis, pagalvočiau, jog atsiradau Vilniuje, Rygoje, Taline, o gal Varšuvoje. Akinančiuose saulės spinduliuose namai ne švytėjo, o gūžėsi nuo vėjo ir besikandžiojančio šaltuko. Atšiaurus jų grožis nepalietė mano sielos. Pasijutau svetima ir nereikalinga...

Stebino ir tai, kad penktadienio rytą čia sutikau vos porą praeivių. Kur jie visi – 760 tūkstančių stokholmiečių? Mintyse pradėjo plaukti statistikos duomenys: Švedijos sostinės gyventojo amžiaus vidurkis – 39. Jis ar ji per mėnesį uždirba 20 500 švediškų kronų (7587 litus) ir turi 1,36 vaiko. Pirmą kūdikį statistinė Stokholmo gyventoja gimdo sulaukusi trisdešimt su puse metų. Ji turėtų nugyventi 81 metus, kai vyrai turi tenkintis 75... Tačiau su statistiniu gyventoju juk nepasikalbėsi nei apie orą, nei apie vaikus... Nebent virtualioje erdvėje, nes net 80 proc. Stokholmo gyventojų namuose turi internetą ir net 87 proc. - mobiliuosius telefonus.

Eidama gatvėmis bandau ieškoti akių kontakto, tačiau vietiniai gyventojai jo vengia, lyg tai būtų didžiausias nusikaltimas. Jų žvilgsniai nukreipti ne į išorę, o į save. Ir vienintelė žmogišką šilumą spinduliuojanti būtybė, pasitaikiusi mano kelyje, tampa gatvės šlavėjas, kokių penkiasdešimties metų vyras, užsidėjęs ausinuką ir smagiai besidarbuojantis pagal muzikos ritmą...

Žvarbų, nors ir saulėtą kovo rytą Stokholmo pastatai ir žmonės atrodė atšiaurūs ir neprakalbinami. O gal paprasčiausiai skandinaviškai santūrūs? Pirmasis bandymas užmegzti sielų kontaktą su Stokholmu nenusisekė...

Teatrų sostinė

Pavarčius turistinius bukletus apie Stokholmą, pirmiausia į akis krito keli skaičiai. Švedijos sostinėje veikia net 72 teatrai ir 87 kino teatrai. Tai miestas, kuris pagal teatrų tankumą užima vieną pirmųjų vietų pasaulyje! Bandžiau įminti mįslę, ar tokia gausybė teatrų nėra komunikacijos ilgesio bei poreikio išreikšti save išraiška? Galbūt ir santūrieji švedai lygiai taip pat kaip kokie italai trokšta gyvenimo dramų, buitinių komedijų ir egzistencinių tragedijų, tačiau pirmenybę teikia toms, kurios vyksta ekrane ar ant scenos...

Vienas vokietis, jau kurį laiką atvykstantis su įvairiais reikalais į Stokholmą (taip pat ir pasivaikščioti po pigių rūbų parduotuves, kuriose, jo žodžiais tariant, viskas tiesiog puikiausios kokybės), taip bandė nupasakoti švedų charakterį: ”Jiems tiesiog būtina nusigerti vien tik tam, kad kitą dieną galėtų pateisinti savo elgesį pačia primityviausia ir priimtiniausia priežastimi: ”Atsiprašau, buvau girtas”. Ir nors šeštadienį parduotuvėje alkoholio nenusipirksi, švedai sukaupia atsargų iš anksto. Prieš eidami pasižmonėti, jie namuose pradeda vakarėlį nuo stipriausių gėrimų, kad vieno, bet brangaus alaus bokalo poveikis bare tikrai duotų savo rezultatą...

Kadangi Stokholme teko bendrauti su menininkais, dažniausiai į Švedijos sostinę atvykusiais iš kitų valstybių, bandžiau iškamantinėti jų nuomones apie vietos papročius, o kartu pasitikrinti savo pastebėjimų teisingumą. Gustavas Agguerė iš Buenos Airių į Stokholmą atvyko 1974 metais. Jis su siaubu prisiminė, kad tuomet devintą valandą vakaro restoranai ir barai ištuštėdavo. Žmonės skubėdavo prie televizorių ir į lovą. Vienintelis “labai ilgai“ veikiantis baras, kuris užsidarydavo “labai vėlai“, tai yra pirmą nakties, buvo įsikūręs prabangiame viešbutyje. Bet kainos čia buvo neįkandamos. Argentinietį stebino tai, kad stokholmiečiai vakarieniauti eina vakare, šeštą valandą, kai jo įprastoje dienotvarkėje laikas buvo tik užbaigti pietus... Derintis prie aplinkos ar ją keisti, - tokia buvo garsaus ir ekstravagantiško menininko dilema. Kažką juk reikia daryti! Ir tada jis nusprendė, kad vienintelis būdas keisti Stokholmo gyventojų nusistovėjusį gyvenimo ritmą – kurti klubus ir ieškoti bendraminčių... Ir, žinoma, savo gyvenimą “paskaninti“ įgyvendinant neįtikinamiausias kūrybines idėjas.

1992 metais Gustavas pradėjo kurti kartu su švede Ingrid Falk. Stokholmas ir jo gyventojai buvo provokuojami įvairiausiais netikėtais projektais. 1993 metų vasarį 55 žmogaus dydžio baltos kartoninės figūros papuošė sostinės medžius. Mieste išdygo jurta iš senų 52 šaldytuvų. 1994 metais centriniame Stokholmo parke (sostinėje yra net 38 parkai) iš 24 jūrinių konteinerių buvo pastatyta 16 metrų aukščio ir 18 metrų pločio Triumfo arka, tapusi kultūrinių projektų įgyvendinimo scena... O citatos iš Augusto Strindbergo kūrinių Stokholme nuves jus tiesiai iki menininkų dirbtuvės...

Naktis muziejuje

Vieno dalyko Stokholme yra tikrai per akis – lankytinų vietų. Savo smalsumui patenkinti jūs galite pasirinkti vieną iš 73 muziejų ar 100 meno galerijų. Aš nutariau, kad pažinčiai su Stokholmu, ko gero, neužteks pasivaikščiojimo po senamiestį ir man būtina išsirinkti bent vieną iš tokių lankytinų vietų. Pagalvojau, kad smagiausia būtų apžiūrėti ką tik po dvejų metų rekonstrukcijos atidarytą Moderniojo meno muziejų –“Moderna Museet“. Nustebau, kad už įėjimą nieko mokėti nereikia. Gal tai dovana jo atidarymo proga? Ir dar labiau nustebau pamačiusi žmonių minias, penktadienio vakarą studijuojančias modernų meną! Štai kur renkasi stokholmiečiai! Žinoma, šis muziejus palieka puikų įspūdį. Vien tokie vardai kaip Salvadoras Dali, Renė Margritas, Pablas Pikasas, Henris Matisas suteikia jam solidumo. Ir tiems, kas ruošiasi vykti į Stokholmą, tikrai parekomenduočiau apsilankyti čia. Net jeigu nemėgstate modernaus meno, tai bent jau įvairiausio amžiaus švedų tikrai pamatysite.

Stokholmo muziejai įsijungė ir į akciją ”Naktis muziejuje”. Ši tradicija gimė prieš trisdešimt metų Vokietijoje ir tapo labai populiari Švedijoje. Kovo 27-osios naktis tampa muziejų naktimi, kai čia gali apsilankyti tamsoje ir žvakių šviesoje. Skambant muzikai, gali iš naujo atrasti vieną ar kitą meno kūrinį. Na, o jeigu dar to nepakanka, pasivažinėkite metro. Jo stotis galima laikyti tikromis meno galerijomis. Net devyniasdešimt iš šimto stočių puošia skulptūros, mozaikos ir paveikslai. Kai kas net tituluoja Stokholmo metro kaip ilgiausią meno galeriją pasaulyje.

Šiame mieste galima rasti ir kitų užsiėmimų. Labai pasistengus tikrai yra ką pasirinkti iš beveik 100 kasdien siūlomų renginių. Mane sudomino „Juoko pusvalandžių“ reklama. Pasirodo, kad kiekvieną trečiadienį nuo penkių iki pusės šešių į Bryghusetą susirenka žmonės, kurių bendravimui nereikia kalbos. Sumokėjęs 40 kronų, tu paprasčiausiai gali pusvalandį ar net porą valandų juoktis kartu su kitais. Juokas – juk puikus vaistas nuo depresijų, nuo darganos ir nuo per daug suplanuotos bei ramios miesčioniško gyvenimo rimties.

Kada patrauklus Stokholmas

Tris dienas praleidusi Švedijos sostinėje, vis dar negalėjau pajusti jos patrauklumo. Paskutinė mano viešnagės diena buvo apsiniaukusi, bet daug šiltesnė. O tai didelis privalumas ypač vėjuotame Stokholme. Nutariau dar kartą pabandyti pajusti šį miestą. Buvo sekmadienio rytas ir aš vėl nukulniavau į senamiestį. Prie Karaliaus rūmų pastebėjau turistų grupes iškilmingais veidais, apsiginklavusius moderniais fotoaparatais ir videokameromis. Intuicija neapgavo. Gidas kalbėjo rusiškai. Prisijungiau prie smalsių slavų ir patraukiau turistiniu maršrutu. Pirmasis sustojimas – miniatiūrinė skulptūra kiemelyje už suomių bažnyčios. Tikima, kad ji turi magiškų galių. Ją palietęs gali tikėtis, kad čia vėl sugrįši. „Bollhustappan“, arba “Berniukas žiūrintis į mėnulį“, pastatytas čia 1967 metais. Tai mažiausias paminklas mieste, turistų nuglostytas ir nučiupinėtas. Kai kas šiam bronziniam žmogučiui negaili ir pinigėlių...

Toliau turistų maršrutas vedė link bronzinio šv. Georgijaus su drakonu paminklo. Monotoniškas gidės tonas, beriantis datas ir faktus, manęs nesuintrigavo - nutariau savo žygį tęsti viena. Pagrindinėje senamiesčio aikštėje sutikau pažįstamą italą, lygiai taip pat kaip aš besiblaškantį po Stokholmą ir bandantį įminti jo mįslę. Mane pamatęs jis apsidžiaugė ne mažiau nei aš, nes itališkam temperamentui Švedijos sostinėje taip pat trūksta žmonių šurmulio, garsų ir gyvybės. Kadangi iki darbinių susitikimų pradžios dar turėjome pora valandų, užsukome į kavinukę. Įsitaisėme prie lango ir pajutome, kad kažkas čia ne taip. Staiga suvokėme, kad aplink tiesiog spengia tyla, kurią tik retkarčiais nutraukia puodelių ir šaukštelių nedrąsus skambesys. Poros, užsukusios į kavinukę, neprataria nė žodžio! O gal švedai sugeba bendrauti kažkokiu ypatingu, žodžių nereikalaujančiu būdu?

Nutarėme nekreipti dėmesio į aplinką. Tauškėme apie šį bei tą. Kadangi Paulo yra vieno teatro direktorius, aptarinėjome Nekrošiaus sėkmę Italijoje ir kaip keistai skamba mūsų garsaus režisieriaus pavardė italams, mat žodis “nekro“ yra susijęs su mirtimi. Italas vis prisiminė savo kelionę į Vilnių ir didžiulę nuostabą sukėlusią gražių žmonių vienoje vietoje koncentraciją. Aptarėme savo įspūdžius ir apie Stokholmo gyventojus bei patį miestą. Po poros kavos puodelių nutarėme dar pasivaikščioti. Pastebėjome įvairias architektūros detales, juokėmės iš skraidančios mechaninės karvės suvenyrų parduotuvėje, analizavome skandinaviško dizaino apraiškas parduotuvių vitrinose. Ieškojome namo, kur galėjo gyventi Karlsonas, ir bandėme įsivaizduoti, kokios Stokholmo vietos vaikystėje buvo mieliausios Gretai Garbo. Staiga pajutau, kad Stokholmas tapo ne toks atšiaurus ir svetimas. Siauros gatvelės pradėjo alsuoti gyvybe ir skleisti paslaptingą žavesį. Eidami vienu iš 57 Stokholmo tiltų pastebėjome būrius džiaugsmingai krykštaujančių gulbių, tarsi pranašaujančių pavasarį. Nusigavę iki Sodermalmo salos, žavėjomės mediniais XVIII amžiaus nameliukais, man kažkodėl labai primenančiais Neringos architektūrą.

Po poros valandų pasivaikščiojimo ir bendravimo miestas man įgijo spalvas ir garsus. Stokholmas tarsi nusiėmė šydą ir parodė savo veidą. Bet tam neužteko mano vienos pastangų. Tam prireikė kito žmogaus, kuris savo emocijomis, mintimis ir išgyvenimais padėtų atverti šio skandinaviško miesto sielos vartus ir atskleisti jo žavesį.