Ištekėjusi už užsieniečio, arba gyvenimas tarp Lietuvos ir Norvegijos

Dangira Damulytė ir Rolfas Vonheimas susituokė prieš ketverius metus ir jau susilaukė trijų atžalų. Iki šiol šeima taip ir neapsisprendžia, kur gyventi – norvego gimtajame mieste Altoje, kuris yra net už 500 kilometrų į šiaurę nuo Poliarinio rato ar gimtajame Dangiros Rietave. Pritapti skirtingo mentaliteto ir kultūrinių tradicijų šalyje, pasirodo, ne taip lengva nei Dangirai, nei Rolfui. Dabar dalį metų jie praleidžia šiaurės Norvegijoje, namelyje tarp fiordų, o likusią – nuosavame bute Rietave. Toks “gyvenimas ant ratų” jau nuvargino šeimą, tad kartu jie ieško sprendimo, kas turėtų tapti jų nuolatine gyvenimo vieta.

Lemtinga pažintis Vokietijoje

Dangira studijavo teologiją Klaipėdos universitete. Atsiradus galimybei pratęsti studijas Vokietijoje, mergina susizgribo, kad pirmiausia būtina išmokti vokiečių kalbą. O kaip žinia, kiekvieną kalbą geriausiai mokytis šalyje, kur nuolat tenka ta kalba bendrauti. Taip Dangira 1995 metais išvažiavo į kalbų mokyklą Vokietijoje. Kadangi susikalbėti beveik negalėjo, susidraugavo su latve, su kuria bendravo rusiškai ir laisvalaikiu važinėjo dviračiu. Toje pačioje kalbų mokykloje norvegas Rolfas, tėvynėje dirbęs vokiečių kalbos mokytoju, taip pat tobulino savo žinias. Jis prisijungdavo prie dviračiais važinėjančių merginų. Kai latvė jau buvo išvažiavusi, kartą Rolfas pasibeldė į merginų kambario duris ir pakvietė Dangirą pasivažinėti. Lietuvaitė sutriko. Ji pagalvojo, kad atsisakiusi sulauks kito klausimo “Kodėl?”, o menkų jos vokiečių kalbos žinių tikrai nepakaks pasiaiškinti. Ji ir nuosavo dviračio neturėjo, bet, norėdama išsisukti iš situacijos, tiesiog pasakė “taip” ir nurodė susitikimo laiką ir vietą.

Tas pirmasis “taip“ ir tapo lemtingu Dangiros gyvenime. Rolfas sužavėjo lietuvaitę savo paprastumu ir atvirumu. Merginai patiko jo žingeidumas, geras humoro jausmas ir noras keliauti. Lietuvė ir norvegas pradėjo bendrauti, susirašinėti, lankyti vienas kitą tėvynėje. Ir kai Dangira, jau gerai mokėdama vokiečių kalbą, 1998 metais išvažiavo į Greifsvaldo universitetą tęsti teologijos ir klasikinės filologijos studijų, Rolfas, užsirašęs į laisvuosius meno istorijos kurso klausytojus, taip pat apsigyveno tame pačiame Vokietijos mieste. Tie metai buvo savotiško išbandymo metai. Pora nutarė, kad gyvenimą galės nugyventi kartu. 1999 metų balandyje jie susituokė Nidos bažnyčioje, o birželyje užregistravo santuoką Vokietijoje. Nuo tada prasidėjo šeimos kelionių maratonas “Lietuva-Norvegija“.

Kas Rolfui nepatiko Lietuvoje?

Iš pradžių Dangiros šeima su savotiška euforija priėmė žentą užsienietį. Jį lepino dėmesiu ir svetingumu. Rolfas žavėjosi šeimyniniais sambūriais, taip neįprastais norvegams, bei giliai išgyvenamomis bendruomenės emocijomis – tiek džiaugsmu per šventes, tiek liūdesiu per laidotuves. Tačiau, bėgant laikui, jis vis dėlto pasijuto “atstumtuoju“. Kaimo žmonėms buvo sunku suvokti, kad norvegas nemoka tinkamai sukasti daržo ar atlikti kitų ūkio darbų. Rietaviškių apkalbų objektu tapo ir nuolatinis Rolfo bendravimas su savo vaikais. Jie stebėjosi, kad su savo mažyliais norvegas gali valandų valandas žaisti smėlio dėžėje ar lakstyti po kiemą. Natūralus norvegui vaikų auklėjimas lietuviams atrodė nepriimtinas.

Rolfui patinka Lietuvos gamta, žali miškai ir ežerų mėlis, tačiau šalyje egzistuojančią tvarką jis laiko tikra netvarka. Įpratęs prie europietiškų gyvenimo standartų bei tvarkingai funkcionuojančios visuomenės, jis konfrontuoja su vietos policija. “Kovotojas už tiesą“ niekaip nesupranta, kodėl policija nedaro tvarkos kur reikia, o nusikaltėliams taip lengva susitarti su “tvarkos saugotojais“. Prieš porą metų Rolfui buvo pavogtas automobilis.

Nors norvegas buvo prašęs neskelbti privačios informacijos, jau kitą dieną laikraščiuose atsirado ir jo pavardė, ir adresas, ir automobilio įvertinimas. Norvegas pasipiktino, kad visiškai negerbiamos jo teisės į privatumą. Labiausiai jis jaudinosi dėl savo mažamečių vaikų ir galimo šantažo. Kitą dieną nusikaltėliai tuoj pat paskambino ir pasiūlė išsipirkti pavogtą mersedesą. Kadangi automobilis buvo draustas, Rolfas net nežadėjo eiti į jokius santykius su nusikalstamu pasauliu. Norvegijos draudimo kompanija, apmokėjusi nuostolius, per Interpolą bandė išsiaiškinti, ar mašina buvo ieškoma. Tačiau Lietuvoje ji buvo tik užregistruota kaip vogta, bet niekas net piršto nepridėjo, kad ją surasti...

Rolfui Lietuvoje sunku priprasti prie jam nesuprantamų visuomeninių reiškinių. Nepadeda ir tai, kad lietuvių kalba – labai sunki ir norvegui sunkiai įkandama. Dažnai Dangira turi visur keliauti su juo kaip vertėja. Ir norvegui, nors ir pramokusiam lietuviškai, dažnai reikia “versti“ mentaliteto skirtumus.

Sunku išgyventi Rolfui ir lietuvišką žiemą. Jis pasiilgsta sniego bei tikro speigo. Jo nuomone, Lietuvoje šešis mėnesius – pilka ir darganota. Toks oras norvegą veikia labai depresyviai.

Kas Dangirai nepatiko Norvegijoje?

Tik atvažiavusi į Altą, 12000 gyventojų turintį miestelį, įsikūrusi fiorde, nutolusiame 500 km nuo poliarinio rato, Dangira pasijuto kaip Altajuje. Ir miestelio pavadinimas, ir snieguotos viršūnės, ir kalnų ežeriukai jai priminė pamėgtas keliones į Altajaus kalnus. Miestelyje, nusidriekusiame net 30 kilometrų, aukštų pastatų nebuvo. Tačiau iš jų medinio septynių kambarių namo vėrėsi nuostabus vaizdas į mistine migla dažnai apsitraukusį fiordą. Čia pratekanti Golfo srovė neleidžia jam užšalti, net kai lauke –30 laipsnių. Gamtos vaikui, kelionių mėgėjai Dangirai Norvegijos šiaurės gamta buvo prie širdies. Ji su malonumu lankydavosi Rolfo pusbrolių kasmet iš naujo pastatomame sniego viešbutyje, vieninteliame tokiame Norvegijoje, plaukiodavo nuosavu laivu įlankoje, slidinėjo ir įprato prie visur besisukinėjančių elnių, dėl kurių vairuotojai priversti važinėti labai lėtai. Žavėjo ją ir gyvenimo kokybė bei žmogaus ir gamtos vienovė. Nesunkiai ji ištvėrė ir du mėnesius absoliučios tamsos, kai norvegai “krinta“ į depresiją ir bando daugiau nei čia įprasta bendrauti. Bet kai gegužės mėnesį Altoje dar pūpsojo didžiausios sniego pusnys – Dangirai buvo tikrai per daug. Pavasario laukimas ir žinojimas, kad Lietuvoje jau žydi narcizai, ją slėgė.

Bet dar labiau lietuvaitę slėgė vietinių gyventojų būdas. Atšiauri gamta suformavo uždarą, labai santūrų ir netgi atšiaurų vietinių gyventojų charakterį. Žinoma, į svečius gali nueiti. Kitaip nei Lietuvoje, jei paskambinai į kaimynų duris, nelauk, kad prie jų kas prieis. Spausk rankeną ir jei kas yra namie, duris atidarysi. Tada nusiavęs batus, keliauk į svetainę, nes ten ir lauks šeimininkai. Tave pavaišins kava, bet per valandą pasisėdėjimo ištars gal žodį ar du. Dangirai ir dar penkioms panašaus likimo lietuvaitėms, gyvenančioms Altoje, susidarė toks įspūdis, kad norvegai tarsi bendrauja be žodžių ir intuityviai vienas kitą supranta. Lietuvaitės tokiame kontekste atrodo tikros plepės ir norvegams nesuprantamas jų poreikis šnekučiuotis. Kai visoje Europoje žmonės savaitgaliais pabyra į miestus, kad galėtų pabendrauti su draugais, šiaurės norvegai po vieną bėga į kalnų trobeles pailsėti nuo sociumo...

Kaip Rolfui Lietuvoje nepatinka netvarka, taip Dangirai Norvegijoje nepriimta per didelė tvarka. Ji čia pasigenda natūralaus, gyvo žmonių bendravimo, jausmų raiškos. Nežinodama, kur tinkamai nukreipti savo energiją, lietuvaitė lankė norvegų kalbos kursus, nes iš pradžių šeimoje sutuoktiniai bendravo vokiškai, parašė literatūrologijos magistro darbą. Bet užsitęsusios žiemos ir šalti žmonės ją nuolat vertė prisiminti Lietuvą.

Apie vaikų auklėjimą

Norvegų šeimos yra gausios, neretai šeimoje trys ar net daugiau vaikų. Pirmasis Rolfo ir Dangiros sūnus Markus gimė šiauriausiame Europos mieste Hamerfeste. Gimdymo namuose Norvegijoje – visai kita atmosfera nei lietuviškuose. Čia jautiesi kaip namie. Griežto režimo gimdyvei nėra. Ją lanko artimieji kada tik panorėję. Šaldytuve visada pilna maisto, o jei užsinorėjai pati pasigaminti – tam yra virtuvė. Dalykų, privalomų ar draudžiamų gimdyvei, tarsi nėra. Valstybė visaip skatina gimstamumą, tad tik gimus kūdikiui išmokama 15000 litų vienkartinė pašalpa. Jei mama su vaiku lieka namie iki tol, kol šiam sukaks treji metai, kas mėnesį ji gauna dar apie 1300 litų arba jei prieš tai dirbo – visą atlyginimą. O vėliau, iki vaikui sukaks 18 metų, tėvams mokama po 400 litų ir dar 150 litų tiems, kurie gyvena už poliarinio rato.

Norvegai savo vaikams skiria labai daug dėmesio. Rolfo įsitikinimu, lietuviai savo vaikus pastebi tik tada, kai pastarieji ką nors daro ne taip. Norvego įsitikinimu, lietuviai vaikams tik draudžia ir juos baudžia, bet jų neauklėja ir su jais nepakankamai bendrauja. Taip pat lietuviai vaikų nesaugo, ypač nuo įmanomų nelaimingų atsitikimų gatvėje. Norvegai stengiasi su vaikais praleisti visą įmanomą laiką. Ir moteris, nutarusi iki trejų metų auginti vaikelį, neturi tuo pačiu metu daržo ravėti ar kiaulių šerti, kaip yra įprasta Lietuvos kaime.

Vaikų darželių Altoje trūksta. Net trys šimtai vaikų laukia eilėje, kad į tokį pakliūtų. Per mėnesį už darželį tenka mokėti 1400 litų. Rolfas ir Dangira nutarė Markų leisti į vieną iš ne visai mūsuose tradicinių darželių, įsikūrusių tiesiog jurtoje. Vaikai čia beveik visą dieną praleidžia lauke. Jiems leidžiama žaisti tiek, kiek jiems patinka. Nebijoma duoti peilio drožinėjimui ir leidžiama pavasarį ar rudenį valandų valandas sėdėti baloje ir pilstyti vandenį iš vieno dubenėlio į kitą. Iš tėvų reikalaujama tik tiek, kad jie pristatytų pakankamai kokybiškų, šiltų drabužių. Niekas nebijo, kad vaikai juos išsiterlios ar susiplėšys. Šešiolikos vaikų grupę prižiūri trys auklėtojos, kurios ir žaidžia su vaikais, ir valgyt jiems paduoda. Vaikai karštą maistą gauna tik kartą per savaitę. Kitomis dienomis pateikiami sumuštiniai. Apskritai, norvegų pagrindinis valgymas – pietūs – vyksta nuo 16.00 iki 18.00 valandos. Tada pirmą kartą valgomas karštas maistas.

Jaunesnieji Dangiros ir Rolfo vaikai: dvejų su puse metų Kristijonas, gimęs Lietuvoje, ir pusantrų Agnetė-Maria, gimusi Altoje, į darželį dar neina. Gal todėl Kristijonas visai neblogai kalba lietuviškai. Kiekvienas iš tėvų juos auklėja pagal jiems įprastas bendravimo su vaikais taisykles. Rolfas galvoja, kad Dangira yra per griežta, o pats stengiasi praleisti daug laiko su mažyliais.

Dangirą stebina, kad, vaikams suaugus, šie labai greitai tampa svetimi. Tokių šeimyninių ryšių kaip Lietuvoje norvegų šeimose beveik nerasi. Lietuvaitės supratimu, mamos iki aštuoniolikos, tiesiog tarnauja vaikams ir neretai paauglys nežino, kaip įjungti skalbimo mašiną. Dangira labai nori išvengti susvetimėjimo šeimoje. Ir griežtumo atsisakyti nežada, nors Norvegijos laikraščiuose visa dažniau atsiranda straipsnių apie paauglius, besiskundžiančius tuo, kad tėvai jiems riboja laisves. Tokiu atveju paaugliai perkeliami į specialius pensionatus, o iš tėvų atimama valstybės parama. Bet Dangira stengsis daryti viską, kad taip neatsitiktų jos šeimoje.

Nuolatiniai važinėjimai iš Šiaurės Norvegijos į Lietuvą ir atgal nuvargino šeimą. Laikas apsispręsti, kur įsikurti visam laikui. Dangira galvoja, kad Pietų Norvegija būtų gal ir geriausias kompromisas. Ten iki Lietuvos arčiau bei žmonių bendravimas skiriasi nuo tų, kurie gyvena šiaurėje...