Gimtadienis Romoje, arba Motoroleriu Felinio pėdomis

Niekada nemaniau švęsti savo gimtadienio. Tad pati nesuprantu, kaip man šovė į galvą mintis, kad savo keturiasdešimtmetį švęsiu ne kur kitur, o Romoje ant garsiųjų laiptų Ispanijos aikštėje. Nors Italijoje buvau ne kartą, mano maršrutas šios šalies sostinę vis aplenkdavo, prieštaraudamas nemirtingam tapusiam posakiui, kad visi keliai veda į Romą...

Derybos su taksistais

Skrisdama lėktuvu iš Kopenhagos į Romą, kažkodėl prisimenu Federiko Felinio memuarus. „Kai buvau berniukas, norėjau keliauti ir pamatyti pasaulį, bet tada aš suradau Romą ir suradau savo pasaulį“, - kalbėjo garsusis italų režisierius knygos „Aš, Felinis“ autorei. Ar su manimi įvyks tokios pat metamorfozės?

Juk Felinis pirmą kartą į Romą atvyko būdamas nepatyręs aštuoniolikmetis jaunuolis, o aš subrendusi moteris, stovinti ant savo keturiasdešimtmečio slenksčio... Ar sugebėsiu bent iš dalies pamatyti Romą tokią, kokią ją matė Felinis? „Ar amžinasis miestas prabils ir į mano širdį, Federikai“, - paprašau mintyse ir nugrimztu į sapnų karalystę, taip sutrumpindama skrydžio laiką.

Mano pažintis su Roma ir jos gyventojais, kaip ir daugeliui šių dienų turistų, prasideda viename iš trijų Italijos sostinės oro uostų nuo derybų su taksi vairuotojais dėl kainos iki miesto centro.

Saulės atokaitoje tarpusavyje besišnekučiuojančių vyriškių grupelė laikosi vieningai – nė vienas nenori įjungti taksi automobilio skaitiklio ir nuleisti kainos žemiau nei 55 eurai. Daug nesiderėjusi numoju ranka ir sėdu į komfortišką autobusą, kuris, pasirodo, vos už 5 eurus per pusvalandį nuveža iki Centrinės stoties. Dar 5 eurus sumoku taksistui, nugabenusiam mane iki viešbučio.

Mano pastangos užsisakyti viešbutį internetu, nenuvylė. Trijų aukštų viešbutis XIX amžiaus pastate išties pačiame miesto centre, apsaugotas nuo pagrindinių magistralių šurmulio kitais pastatais. Atveriu langines ir nusišypsau pasauliui. Apačioje stovi pagyvenusių italų pora su sūnumi. Vaikinas pagauna mano šypseną ir draugiškai mirkteli, tarsi patvirtindamas, kad aš tikrai jau Romoje.

Odė motoroleriui

Staiga susigriebiu, kad iki mano gimtadienio liko vos pusdienis, o aš neturiu nei miesto plano, nei įsivaizduoju, kur ta Ispanijos aikštė ir garsieji laiptai. Mane užvaldo begalinis noras pažinti Romą visą ir iškart. Ir nors daugelis leidinių turistams siūlo prieš vykstant į Italijos sostinę apsiginkluoti patogia avalyne ir kantrybe, nutariu, kad pėstute visos Romos neišvaikščiosiu. Ir tada man kyla palaiminga idėja, padiktuota vieno seno filmo „Atostogos Romoje“. Motoroleris! Štai transporto priemonė – tinkamiausia net ir šių dienų amžinajam miestui. Vėliau teko įsitikinti, kad mano sprendimas buvo teisingas. Kopenhagos ar Amsterdamo atributas yra dviratis, o motoroleris neatskiriamas nuo Romos įvaizdžio.

Motorolerio nuomos procedūros ilgai neužtrunka ir štai aš įsilieju į transporto tėkmę Romos gatvėse. Pradžioje sunkiai susigaudau, kokiomis eismo taisyklėmis vadovaujasi vietiniai vairuotojai. Bet kai suvokiu, kad jų nėra, atsiduodu pojūčių palaimai.

Reveransas antikai

Pirmiausia važiuoju link antikinės Romos palikimo – Forumo ir Koliziejaus. Vaizdas nerealus! Ne veltui taip jį mėgo Felinis. Vienuolio Bedo žodžiai, ištarti VIII amžiuje apie Koliziejų, nebeskamba patetiškai: „Kol gyvuos Koliziejus – gyvuos ir Roma – gyvuos pasaulis“. Tikrovėje šis antikos laikų amfiteatras atrodo daug įspūdingiau nei atvirukuose ar nuotraukose. O kol suku garbės ratą aplinkui, bandau prisiminti istorijos pamokas.

Statytas 10 metų, Koliziejus galėjo sutalpinti iki 50000 žiūrovų. Kiekvieną jo aukštą sudarė 80 arkų. Apačioje buvo 76 takai įeiti žiūrovams, dar du – skirti imperatoriui bei du – gladiatoriams. Koliziejaus atidarymo proga 80 m. e. metais 100 dienų vyko įvairiausi renginiai. Iš ryto dažniausiai vykdavo komedijos, paskui – egzotiškų gyvūnų pasirodymai. Po pietų – gladiatorių kautynės. Per tą šimtą dienų gladiatorių kovose žuvo daugybė žvėrių ir net 2000 gladiatorių.

Visą dešimtmetį Koliziejus buvo pripildytas vandens ir čia buvo rengiamos laivų mūšių imitacijos. Pastebėjus, kad vanduo kenkia Koliziejaus pamatams, tokių renginių buvo atsisakyta.

Per ilgus amžius šis statinys iro ir tik popiežių dėka dažniausiai būdavo vėl sutvirtinamas. Viduramžiais čia buvo tvirtovė, vėliau – akmenų saugykla. Nemažai aplinkinių rūmų pastatyta iš šių akmenų.

Tiberio pakrantė

Toliau suku aplink vieną iš septynių antikinės Romos kalvų – Palatiną. (Dabartinės Romos teritorijoje kalvų dvidešimt). Stabteliu prie vienos populiariausių renginių vietų senovės Romoje – Circus Maximus. Šiame 620 metrų ilgio ir 150 metrų pločio stadioną primenančiame statinyje vykdavo vežimų lenktynės, kurias vienu metu stebėti galėjo iki 250000 žiūrovų!

Deja, praeities didybės čia nė kvapo nelikę. Vos pora šunų augintojų gano čia savo numylėtinius.

O štai nuo šalia esančios kalvos atsiveria vaizdas į Palatino, kadaise buvusio prabangiausio Romos rajono, griuvėsius. Šią apžvalgos aikštelę tiesiog pamėgo jaunųjų poros. Vestuvinės nuotraukos senosios Romos fone pliauškinamos viena po kitos.

Aš vėl sėdu ant savo mielo motorolerio ir vietinių pavyzdžiu laviruodama tarp automobilių, užstrigusių transporto kamštyje, jau lekiu Tiberio pakrante. Vienas po kito kairėje lieka garsieji Romos tiltai. Įspūdingiausias – Berninio skulptūromis puoštas Angelų tiltas, už kurio kitoje pusėje puikuojasi Švento Angelo rūmai (buvęs mauzoliejus), o tolumoje – Mikelandželo šedevras – Šv. Petro bazilikos kupolas.

Trevi fontanas

Mano maršruto kitą tikslą pakeliui į Ispanijos aikštę vėl pasiūlo Felinis. Kol bandau prasibrauti iki Trevio fontano, mintyse vartau didžiojo italų režisieriaus memuarus. Romos taksistai, labai mylėję didįjį menininką ir vadinę jį FeFe, kartą išsakė jam savo priekaištus: „Kodėl tu negali sukurti filmų, kuriuos mes suprastume?“. Felinis jiems atsakė: „Aš pasakoju tiesą, o tiesa niekada nėra aiški, tuo tarpu melą greitai supranta kiekvienas“. Man tai būtų geriausia prambulė jo filmui „La Dolce Vita“, kurio vienas jausmingas epizodas su Marčelu Mastrojaniu ir Anita Ekberg mane ir traukia savo akimis pamatyti Trevio fontaną. Motoroleriu prasibrauti pro būrius turistų siauromis senamiesčio gatvelėmis nelengva, bet įmanoma. Kai už kampo patenku į jaukią triaukščiais pastatais apsuptą senamiesčio aikštę, nuo vaizdo tiesiog apstulbstu. Rūmų sienos, dekoruotos bareljefais ir statulomis, fone XVIII amžiuje įrengtas ir 1991 metais restauruotas milžiniškas fontanas pritraukia savo didybe bei grožiu. Atrodytų, kad tokiam meno kūriniui reikėtų didžiulės erdvės, bet tikriausiai būtent tas faktas, kad Trevio fontanas yra ten, kur yra, ir daro didžiausią įspūdį.

Egzistuoja legenda, kad tas, kas išgeria vandens iš šio fontano arba įmeta monetą, dar kartą sugrįžta į Romą. Ir aš išsitraukusi iš kišenės pinigėlį, sviedžiu jį į vandenį, nes tik atvykusi į Romą, jau žinau, kad tikrai norėsiu čia sugrįžti.

Ispaniški laiptai

Galų gale pasiekiu ant kalvos XV amžiaus pabaigoje pastatytą Trinita de Monti bažnyčią, kurios du bokštai vainikuoja garsiuosius laiptus, besileidžiančius į Ispanijos aikštę. Šventyklos prieigose, kur XVIII amžiuje rinkdavosi gražiausios Italijos moterys ir vyrai, tikėdamiesi tapti dailininkų modeliais, dabar išsirikiavę tapytojų molbertai. Šalia jų pastačiusi motorolerį, pasileidžiu link betoninės pertvaros, norėdama kuo greičiau įsitikinti, ar mano vaizduotėje egzistuojantis paveikslas atitinka tikrovę.

Pirmas įspūdis nuvilia. Laiptai atrodo daug siauresni ir mažesni nei mano vaizduotėje. Pasigendu ir violetinių azalijų. Pasirodo, kad jomis laiptai puošiami tik gegužės mėnesį. Kiek sutrikusi lėtai leidžiuosi link Berninio fontano „Laivelis“. Vieta gal ir tinkama gimtadienio puotai, bet mano kelionių gide juodu ant balto parašyta: „Po 1995-1996 metais įvykusios laiptų restauracijos, norint palaikyti švarą, vietinė policija, patruliuojanti mieste, gali nubausti puotaujančius ant Ispanijos laiptų baudomis“. Ir nors mano matyti policininkai atrodė labai simpatiški ir draugiški, nutariau nerizikuoti...

Staiga pakeliu galvą ir kairėje laiptų pusėje ant namo stogo pamatau vėjyje besi-draikančias baltas staltieses, puošiančias restorano staliukus. Puiku! Tai mano vieta. Ispaniškais laiptais vėl pasileidžiu aukštyn. Pravėrusi metalinius vartelius, žengiu tiesiai į restorano terasą. Nuo jos atsiveria nuostabi Romos panorama. Įsitaisau prie stalelio, mintimis į kompaniją pasikviečiu Felinį ir gurkšnodama šampaną stebiu praeivius. Beje, be filmų kūrimo, makaronų, cirko ir moterų, tai buvo vienas iš mieliausių žymiojo italo užsiėmimų. Ispanijos aikštės kvartalas tam puikiai tinka. Čia gali susirinkti visa personažų kolekcija...

Mane apima palaimos jausmas. Juk dar tris dienas galėsiu džiaugtis amžinojo miesto didybe! „Roma – nuostabiausia bet kokio filmo scenografija!“ - šnibžda į ausį mano nematomas pašnekovas, vienintelis mano gimtadienio svečias. Aš negaliu su juo nesutikti, o mano mintyse lyg filme keičiasi ateinančių dienų vaizdai. Aš žinau, kad dar pasivaikščiosiu Vilniaus Užupį primenančiomis Trasteverės gatvelėmis, išgersiu kavos Navonos aikštėje kavinukėje prie Berninio „Keturių upių“ fontano, parymosiu turgavietės šurmulyje prie Džordano Bruno paminklo Fiorio aikštėje (vietoje, kur jis buvo sudegintas) ir prieš nusilenkdama Rafaelio kapui Panteone, jo prieigose dar paglostysiu vieną iš tų nušiurusių mistinių Romos katinų, besipuikuojančių ant turistams parduodamų Romos atvirukų...

Tai mano „Dolce Vita“, Felini! Ačiū tau, už gimtadienio proga padovanotą Romą.