Čekus žavi Lietuvos gamtovaizdis ir žmonės

Jozefas Miskovičius, ką tik baigęs geografijos studijas, ir Kristina Raušerova, būsima pedagogė, į Lietuvą poilsiauti atvyksta nebe pirmą kartą. Čekai pamilo Lietuvos gamtą, jos miškus ir ežerus, todėl jau ketvirtą vasarą, apsiginklavę palapine ir kuprinėmis, jie leidžiasi visai ne turistiniais Lietuvos maršrutais. Dažnas kaimietis, sutikęs smalsius užsieniečius, nustemba: ”Ką jūs čia veikiate? Čia nieko įdomaus nėra!“. Tačiau čekai atsako: ”Mus kaip tik ir domina tas “niekas”.

- Kas skatina vėl ir vėl sugrįžti į Lietuvą?

- Pirmiausia - žmonės. Daugelio šalių kelionių žinynuose parašyta, kad žmonės draugiški, malonūs. Bet Lietuvos atveju tai nėra paprasta frazė. Čia išties nepaprastai draugiški, paslaugūs, besistengiantys padėti žmonės. Sakykim, estai – tiesiog normalūs. Čekai – daug uždaresni, įtaresni. Lietuviai atviri ir pelno nesivaiko. Kaimuose mums žmonės leisdavo pasistatyti palapinę jų soduose, atnešdavo daržovių. O vienas kaimietis net medinę skulptūrą padovanojo. Jie domėdavosi mūsų kelione į Čekiją. Susidarėme tokį įspūdį, kad čekus lietuviai myli. O jūsų kaimai – mums tikra egzotika, mat Čekijos kaimuose yra visa infrastruktūra – vandentiekis, elektra, kanalizacija, centralizuotas dujotiekis. O čia kai kuriuose kaimuose tik elektra yra, visa kita gaunama iš vietinių šaltinių. Mums Lietuva – tai pirmiausia jos gamta, pušų kvapas ir kaimai su medinėmis trobomis.

- O kaip patinka Lietuvos miestai?

- Miestai mums ne tokie įdomūs. Jie neturi tokių tipiškų istorinių senamiesčių kaip Ryga ar Praha. Tiesa, Vilnius – įdomiausias iš visų. Jo senamiestyje nėra jokių komunistinės eros reliktų, tarsi tų laikų ir būti nebuvo. Bet miestai, mūsų manymu, neturėtų būti turistų traukos objektais Lietuvoje. Nacionaliniai parkai – daug įdomesnis dalykas.

- Tai koks šį kartą jūsų kelionės maršrutas?

- Lankėmės Nemuno deltoje ir Kuršių nerijoje. Tai dvi labai skirtingos vietos. Tiesiog priešingybė. Nemuno deltoje beveik nesutikome žmonių, galėjome džiaugtis pirmapradės gamtos prieglobsčiu, o Nida mums pasirodė kaip antra po Vilniaus turistų vieta. Čia daug viešbučių ir privačių nuomotojų, bet kainos palyginti aukštos. Mes miegame palapinėje, nes, planuodami savo kelionę, nusprendėme, kad išleisime kiekvienas ne daugiau kaip 50 litų per dieną su transportu, nakvyne, maistu. Tad Nidoje mums brangoka. Be to, ten vasarą per daug žmonių. Ir tai nėra tipiška Lietuva. Lietuva – tai jos kaimas.

- Gal Lietuvoje pasirodė kas neįprasto?

- Jūsų vandentiekio vanduo. Jis keistai nemaloniai kvepia ir mes negalime jo gerti, nors skrandžiai ir nestreikavo. Bet toks įspūdis, kad lietuviai to kvapo neužuodžia. Dar vienas dalykas, vertas paminėjimo, - tai vairavimas naktį. Dėl jo ir atsisakėme šiemet į Lietuvą vykti automobiliu. Naktį Lietuvos keliais važinėti ypač pavojinga. Vienos mašinos važiuoja be šviesų, o kitos kažkodėl įsijungia ilgas šviesas.

- O susišnekėti su lietuviais nebuvo sunku?

- Gerai, kad mokame rusų kalbą. Bet mus nustebino, kad jaunimas beveik nešneka angliškai. Gal tik miestuose. Kad nešneka vyresni žmonės – tą suprantame. Tad kelio klausdavome vaikų iki 15 metų. Toks įspūdis, kad jie visi gali susikalbėti angliškai.

- Ką rekomenduotumėte aplankyti čekų turistams Lietuvoje?

- Gedimino pilį, Trakus, Kryžių kalną, bažnyčias, Aukštaitijos nacionalinį parką, Gintaro muziejų Palangoje, Grūto parką, Kuršių neriją ir, žinoma, Lietuvos kaimus. Taip pat patartume paragauti šaltibarščių, cepelinų ir koldūnų bei nusipirkti gintarinių papuošalų.