Ban Ki-moono kadencijos pabaiga: blankus ir neryžtingas įvykių stebėtojas

– Jeigu Jungtinių Tautų generaliniu sekretoriumi būtų buvęs kitas žmogus, galbūt turintis daugiau charizmos, ar į tokią sudėtinga krizę, kaip karas Sirijoje būtų galima kaip nors efektyviau sureaguoti?

– Manau, kad Ban Ki-moonas nemanė galintis kažką daugiau padaryti. Galbūt jis galėjo paskirti dar profesionalesnius diplomatus misijai Sirijoje. Kalbant apie  krizę Alepe, galbūt  jis tiesiog galėjo pats nuvykti į Alepą, jame apsistoti ir paskelbti: „Rusija, Assadai, nedrįskite bombarduoti, kol aš čia esu“. Galbūt tai galėjo būti išradingas, tarptautinę bendruomenę sujudinęs gestas. O būti Niujorke ir kartoti, kaip tai siaubinga, akivaizdu, nepakanka. Nors Ban Ki-moonas nebuvo visiškai sukaustytas, jis prisidėjo ir prie teigiamų pokyčių. Jo indėlis buvo svarbus Paryžiaus klimato kaitos konferencijoje, kad derybos vyktų greitai ir sėkmingai, taip pat darnaus vystymosi tikslai, labiau įgalintos moterys, ypač Jungtinių Tautų viduje.

– O ko galima tikėtis iš naujojo Jungtinių Tautų vadovo A. Guterreso? Ar iš jo galima tikėtis aktyvesnės pozicijos?

– Manau, kad jis daug daugiau žadantis lyderis. Iš jo labai daug tikimasi – kad jam pavyks atstatyti pasitikėjimą Jungtinėmis Tautomis ir atkurti organizacijos įtaką, kuri, mano nuomone, per Ban Ki-moono kadenciją labai sumažėjo. A. Guterresas tikrai buvo geriausias kandidatas iš vienuolikos. Jis paliko labai gerą įspūdį, kai atsakinėjo į klausimus Generalinėje Asamblėjoje. A. Guterresas yra sukaupęs išskirtinė patirtį ir aukščiausios klasės diplomatinius įgūdžius. Jis 10 metų vadovavo Jungtinių Tautų pabėgėlių agentūrai.

– Ar tai reiškia, kad iš jo galima tikėtis išskirtinio dėmesio migracijos ir pabėgėlių klausimais?

– Neabejotinai. Šiuos klausimus jis stums į priekį. Galbūt jis net inicijuos migrantų konvenciją, kurios dabar nėra. Šiuo metu yra tik Ženevos pabėgėlių konvencija. Manau, kad jis sieks apibrėžti migrantų teises ir kaip kiekviena iš šalių turėtų juos traktuoti. A. Guterresas buvo Portugalijos pirmininkas, žmogaus teisių gynėjas. Jis laisvai kalba anglų, prancūzų, ispanų, portugalų kalbomis ir yra tikrai vertas šio posto. Vis dėlto reikia pripažinti, kad iššūkiai didesni, nei galima įsivaizduoti. Šiek tiek nerimauju, kokie bus jo santykiai su išrinktuoju JAV prezidentu Donaldu Trumpu. Man atrodo, jis darys daug didesnį spaudimą nei Barackas Obama. Tikiu, kad A. Guterresui pavyks atlaikyti spaudimą.

– Minėjote, kad per Ban Ki-moono kadenciją Jungtinių Tautų įtaka sumenko, nusivylimas organizacija pastaraisiais metais labai išaugo. Daug kas pasakytų – kam iš viso reikalinga ši organizacija, jei viską galų gale nuspręs Rusijos ar Jungtinių Valstijų lyderiai. Koks dabartinis organizacijos vaidmuo ir kokias galias tarptautinėje arenoje turi generalinis sekretorius?

– Pats Jungtinių Tautų vaidmuo nesikeitė pastaruosius 71 metus. Tuo metu Saugumo Taryboje visada būdavo panaši situacija. Ją visuomet sudarė penkios nuolatinės šalys narės, turinčios veto teisę. Manau, kad artimiausiu metu visos Saugumo Taryboje vykstančios diskusijos turi būti viešos, nes šiuo metu daugelis jų vyksta privačiai, net kai kurios suinteresuotos šalys ne visada įleidžiamos. Panaikinti veto teisę vargu ar pavyks, tačiau yra ir kitų neformalių diplomatinių būdų, kaip galima pasiekti skaidresnių procesų Saugumo Taryboje.

Tačiau Jungtinės Tautos turi daug padalinių ir vykdo daug svarbių veiklų, kur nėra jokių veto teisių, ir kurios atlieka svarbų kasdienį darbą kenčiančių žmonių labui. Tik apie jį galbūt trūksta daugiau informacijos. Situacija Jungtinėse Tautose priklauso ir nuo to, kas yra šalių lyderiai. Jeigu valstybes valdo tokie asmenys, kaip Vladimiras Putinas ir Recepas Tayyipas Erdoganas, susitarti visada bus sunku. Tačiau, giliai tikiu, kad po kokių 10 metų situacija pagerės ir šalims vadovaus labiau demokratiški vadovai.