Bamas – miestas, tapęs griuvėsiais

Toks Bamo senamiestis buvo iki žemės drebėjimo.

Praėjusių metų pabaiga ne visiems pasaulio gyventojams asocijuosis su fejerverkais ir šventiniu šurmuliu. Antrąją Kalėdų dieną pasaulį sukrėtusi žinia apie siaubingą žemės drebėjimą senoviniame Irano mieste Bame ne vieną privertė dar kartą susimąstyti apie tikras nelaimes ir tikrus džiaugsmus. Vargu ar šio miesto pavadinimas iki šiol buvo žinomas lietuvaičiams, kuriems Bamas asocijavosi su Baikalo-Amūro geležinkelio magistrale, o ne su dviejų tūkstančių metų istoriją turinčiu miestu, įsikūrusiu Irano Dašte Kaviro dykumoje, 1200 kilometrų į pietryčius nuo sostinės Teherano. Reportažus apie gamtos stichijos nusiaubtą miestą ir sugriautus jo gyventojų likimus transliavo visos pasaulio televizijos. Tačiau koks buvo Bamas iki žemės drebėjimo? Pabandykime bent mintyse pakeliauti po šį miestą, tokį, koks jis buvo iki tragedijos.

Miestas, primenantis smėlio pilis

Turistas, nutaręs pasiekti Bamą iš Irano sostinės Teherano, galėjo rinktis dvi transporto priemones - lėktuvą arba autobusą. Kadangi benzino kainos Irane itin mažos, tiksliau - pačios žemiausios pasaulyje (1 litras – 6 JAV centai), lėktuvo bilietas kainuoja 25 JAV dolerius, o autobusas šį 1258 km atstumą jums padės įveikti už 4 JAV dolerius.

Kelionė autobusu neatrodo varginanti, mat pirmiausiai jus nustebins neįtikėtinai geri keliai. Už lango – juoda išdegusi žemė, dantyti kalnai ir beveik jokių gyvybės ženklų.

Kad artėjate prie tikslo, suprasite iš pasirodžiusių palmių ir kelio ženklų.

Bamas, 80 000 gyventojų turėjęs miestas, – tai savotiška oazė dykumų platybėse, garsėjanti ir gardžiausiomis datulėmis visame Irane. Požeminiai vandenys leido mieste sukonstruoti drėkinimo kanalus. Iraniečiai juos apsodino palmėmis, apelsinmedžiais ir citrinmedžiais. Tad šių citrusinių vaisių kvapas tvyro ore ir maloniai kutena nosį.

Pirmas miesto vaizdas užburia. Atrodo, kad milžinai čia žaisdami būtų statę smėlio pilis, o paskui pasišalinę ir užleidę žmonėms. Išties dar neseniai Bamas buvo laikomas didžiausiu ir seniausiu drėbto molio miestu pasaulyje. Dažnam keliautojui jis atrodė toks trapus, kad, žiūrėk, tuoj sugrius į jį bežiūrint. Tačiau Bamui sugriauti prireikė daug galingesnės jėgos nei žvilgsnis ar net laikas...

Pagrindinė statybinė medžiaga visada čia buvo rausvas dykumų molis, šiaudai ir palmių kamienai. Ir nors daugelis pastatų čia statyti XV-XVII a., tačiau yra ir daug senesnių, statytų iki XII amžiaus. Senoji miesto dalis – Arg e Bamas – tai savotiškas muziejus po atviru dangumi. Sumokėjęs 4 dolerius, čia gali patekti pro vienintelį įėjimą, įrengtą trijų kilometrų ilgio sienoje, juosiančioje senąją citadelę. Tai tarsi kelionė į praeitį. Senojoje miesto dalyje išlikusios ne tik dvi mečetės, kariniai barakai, visuomeninė pirtis, kalėjimas, gyvenamieji kvartalai, bet ir dar daug kitų įvairiausių pastatų. Bevaikštant plūktomis gatvelėmis, visai nesunku įsivaizduoti, kaip prieš daug šimtmečių čia gyveno žmonės. Aukščiausias taškas – ant akmeninės kalvos pastatytas apžvalgos bokštas, nuo kurio atsiveria viso senojo miesto vaizdas ir neįtikėtinai žali naujieji rajonai. Bent jau taip buvo iki lemtingosios 2003 metų gruodžio 26-osios.

Žemės drebėjimas nebuvo gailestingas seniesiems Bamo istoriniams paminklams. Sugriauta 90 proc. Arg e Bamo. Jau antrą dieną po nelaimės Egiptas ir Italija pasiūlė savo pagalbą atstatyti senovinę citadelę, kad ateinančioms kartoms būtų išsaugota buvusio Bamo didybė.

Istorijos labirintuose

Senovės Persija (teritorija šiomis dienomis žinoma kaip Iranas) ilgus amžius buvo kultūros bei meno židinys. Čia kryžiavosi du svarbiausi karavanų keliai – Šilko kelias iš Kinijos ir Pietų prekybos kelias iš Indijos ir Pakistano. Bamas dėl savo puikios geografinės padėties (350 km į vakarus nuo dabartinio Pakistano ir 450 km į šiaurę nuo Persijos įlankos) pelnėsi iš čia apsistojančių prekeivių. Savo klestėjimo laikotarpiu, vadinamuoju Safavido periodu (1502-1722), tai buvo šešių kvadratinių kilometrų miestas, apjuostas gynybine siena su 38 bastionais, kuriame gyveno apie 10 tūkstančių gyventojų. Bamas tuo metu buvo ir piligrimystės centras dėl čia stovėjusios zaroastristų ugnies šventyklos. Vėliau šalia jos buvo pastatyta Jamės mečetė, kurioje palaidotas garsus persų mistikas ir astronomas, gyvenęs prieš tris šimtus metų, Mirza Naimas. Po 1722 metų afganų antpuolių, privertusių miesto gyventojus bėgti iš gimtojo miesto, Bamas prarado savo svarbą. Apie 150 metų Bamas buvo visiškai apleistas ir tik praėjusio amžiaus pradžioje jis buvo paverstas savotiška karine baze. Iki 1932 metų tai buvo karinių barakų miestas. Kariams pasitraukus, jis vėl liko tuščias, kol amžiaus viduryje čia prasidėjo restauratorių darbai.

Neįtikėtina miesto architektūra traukė į jį filmų kūrėjus. 1959 metais čia nufilmuota dalis Agatos Kristi novelės “Dešimt negriukų“ ekranizacijos. 1976 metais čia filmuota “Totorių stepė“ su visu aktorių žvaigždynu – Žaku Perenu, Žanu Luji Trentinjanu ir kitais. Šis filmas tapo geriausia turistine reklama Bamo miestui. Čia plūstelėjo egzotikos ištroškę vakariečiai, ir turistų srautą nutraukė tik 1979 metų Islamo revoliucija.

1993 metais Bame pirmą kartą apsilankė Irano prezidentas Ali Akbaras Hašemis Rafsandžanis. Jis liko taip sužavėtas miesto, kad paragino kiekvieną iranietį bent kartą savo gyvenime aplankyti Bamą. Taip šis miestas tapo Irano nacionalinio identiteto dalimi.

Ir štai 2003 gruodžio 26 dieną pasaulis vėl išgirdo apie Bamą. Žinia taip sukrėtė pasaulio visuomenę, kad net Dž.Bušas, vadinęs Iraną “blogio ašimi“, iškart pasiuntė 68 tonas medikamentų ir 200 gelbėtojų bei medikų.

Kiek laiko reiks Bamui atsigauti po šios siaubingos tragedijos? Ir ar praėjusių amžių šlovė kada nors nustelbs žemės drebėjimo sukeltų kančių ir ašarų atgarsius?