Ar saldus baltųjų varnų gyvenimas?

Baltos vištos, žąsys, antys – tikros paukščių kiemų senbuvės, bet pasakiško grožio baltieji povai tebėra didelė retenybė, kuria gali pasigirti labai nedaug pasaulio zoologijos sodų ir parkų.

Mokslininkų selekcininkų pastangomis ir ilgamečiais bandymais išugdytos baltos vištos ir antys, kalakutai ir žąsys seniai tapo nuolatiniais paukščių kiemų gyventojais. Bet kad yra baltų varnų ir povų, žuvelių ir gyvačių, beždžionių ir šernų, žmonės tikrai “nekalti”... Tai – gamtos fenomenas, išdaiga, kuriai mokslas jau rado paaiškinimą.

Paslaptinga albinizmo priežastis

Posakis “balta varna” seniai jau tapo metafora, kuria apibūdinamas ryškus vieno ar kito žmogaus kitoniškumas, išskiriantis jį iš daugumos. Iš tikrųjų visiškai baltų padarų galima pamatyti tamsių varnų, kovų ir kuosų būriuose. Ir šie paukščiai gamtoje nėra jokia išimtis, nes vadinamųjų “baltų varnų” pasitaiko ir tarp kitų gyvūnų rūšių. Tokie jų atstovai turi ir bendrą pavadinimą – albinosai iš lotynų kalbos žodžio “albeus” – “baltas; taigi – albinizmas yra įgimtas baltumas.

Albinizmo priežastis glūdi tokių gyvūnų organizme, kuris nepagamina pigmentų, turinčių bendrą pavadinimą, - melaninų (iš graikų kalbos žodžio “melanos” – “juodas”). Tiksliau, tik dalis tų melaninų atitinka savo vardą – yra tamsūs – nuo rudos iki juodos spalvų. Kitų melaninų (turinčių sieros) spalvos pasižymi plačiu spektru: nuo geltonų iki raudonų. Nors gyvūnai turi ir kitokių pigmentų, kaip tik įvairių melaninų granulių koncentracija, kiekiai, ypatybės ir išsidėstymas ant odos ir jos komponentų (vilnos, plunksnų, žvynų, nagų) ir sukuria tą neapsakomą gyvūnijos pasaulio spalvų įvairovę.

Melaninų molekulės yra labai sudėtingos struktūros organiniai polimerų junginiai. Už jų gamybą paukščių ir žinduolių organizmuose “atsako” odos ląstelėse esantys melanocitai. Melaninai jose susidaro nuoseklių biocheminių reakcijų grandinėje. Reakciją pradeda ypatingas baltymas katalizatorius – tirozinazės fermentas, kurio struktūra tam tikra seka užšifruota kaip DNR molekulės dalis, tai yra – organizmo genas. Sutrikus genų informacijos perdavimui, pažeidžiama genetinė struktūra. Todėl atsiranda mutuojantys genai, sukeliantys dangų spalvos pokyčius. Tarp tirozinazės geno mutacinių modifikacijų yra albinizmo genas, visiškai negalintis gaminti šio fermento.

Sunkioji genų atsakomybė

Kaip žinoma, gyvūnų ir žmonių kūno ląstelės turi porinius genų rinkinius; viena jų pusė gauta iš motinos, kita – iš tėvo. Genai, atsakingi už alternatyvų vieną ir tą patį požymį, vadinami aleliais (biologijoje – aleliniai genai – skirtingos to paties geno formos, lemiančios alternatyvias to paties požymio išraiškas) ir išsidėsto toje pačioje homologiškų chromosomų vietoje (lokuse). Tuo metu vadinamieji dominuojantys genai nustelbia kitų – recesyvinių genų veiklą. Normalus tirozino genas yra dominuojantis albinizmo geno atžvilgiu. Todėl, jeigu gyvūno genetikos komplekse yra ir vienas, ir kitas genas, melanino sintezė vyksta nuosekliai ir albinizmas niekaip negali pasireikšti. Kitaip nutinka, jeigu ir iš motinos, ir iš tėvo individas gavo albinizmo genų, tai yra – pasidaro imlus šiam požymiui. Tokiu atveju melaninas jo organizme nebus gaminamas. Tad ir išeina, kad albinosų baltumo esmė yra tai, kad ląstelės yra bespalvės. Tikrųjų – visiškų albinosų odos paviršius apaugęs baltos vilnos arba plunksnų danga, jų oda, žvynai, nagai, ragai ir kanopos baltos, ir net akys turi rausvą atspalvį, nes per bespalvę rainelę persišviečia akies obuolio kraujagyslių tinklas.

Reikia atkreipti dėmesį, kad čia atpasakota albinizmo kilmės schema yra labai supaprastinta, nes už kūno dangų pigmentaciją yra atsakingi ne kuris nors vienas, o kelių genų aleliai. O ir genų rinkinys, sudarantis vieną alelį, gali būti gana didelis; be to, alelinių genų ryšiai toli gražu neapsiriboja vieno kurio nors geno vyravimu. Toms spalvų paveldėjimo subtilybėms reikėtų paskirti atskirą studiją. Svarbiausia, kad kai kuriais atvejais net vienas vienintelis albinizmo genas gali sumažinti melanino išskyrimą. Šito pakaks, kad tolygiai silpnėtų melanino pasiskirstymas, arba kad atsirastų ant kūno bespalvių (baltų) dėmių. Tokius gyvūnus biologai vadina daliniais albinosais.

Bet albinosai iš pagrindų skiriasi nuo laukinių gyvūnų, kurie “vilki” sniego baltumo kailinius iš vilnų ar plunksnų, “gautus” iš gamtos per ilgaamžę natūraliąją atranką ir evoliuciją. Poliarinės pelėdos, gulbės nebylės ir giesmininkės, baltosios žuvėdros, baltieji delfinai ir baltieji lokiai – visai nėra albinosai. Šių gyvūnų organizmas melanino išskiria tiek, kiek jo reikia normaliai gyvybinei veiklai; ir tie jų audiniai bei organai, kurie, gamtos sumanymu, privalo turėti pigmentų, yra intensyviai nudažyti.

Vienas iš 20 tūkstančių

Medicinos statistikos duomenimis maždaug vienas iš 20 tūkstančių žmonių (neišskiriant nė negroidų rasės) yra baltos odos šviesiaplaukis ir raudonakis albinosas. Skaičiavimai, genetikų atlikti šių duomenų pagrindu, parodė, kad pats savaime albinizmo genas tarp žmonių nėra didelė retenybė – apytikriai kas septyniasdešimtas žmogus tarp mūsų yra slaptas jo nešiotojas.

Gyvūnų albinosų neįprasta išvaizda ir paslapties skraistė, gaubianti jų kilmę, pagimdė įvairių tautų daugybę mitų ir legendų. Prisiminkime kad ir galingą baltąjį jautį, kuriame įsikūnijo, pasak senovės Graikijos mitų, pats Dzeusas, arba baltuosius Tailando dramblius, kuriuos suvaldyti turėjo teisę tik karališkosios kilmės asmenybės, arba Baltąją kupranugarę mehari, nuo persekiojančių priešų išgelbėjusią pranašą Mahometą, arba prerijų Baltąjį žirgą, valdžiusį, anot Vakarų Amerikos indėnų tikėjimo, nesuskaičiuojamas mustangų kaimenes... Dažniausiai visų tų legendų herojai, kaip ir būdinga šiam liaudies kūrybos žanrui, pasižymėdavo neapsakoma jėga, ištverme ir dar kitomis antgamtiškomis savybėmis. Tačiau, jeigu tos legendos ir turi realų pagrindą, greičiausiai jose kalbama apie baltos spalvos gyvūnus arba dalinius albinosus.

Negailestinga natūralioji atranka

Visiški arba tikri albinosai dažniausiai pasižymi mažesniu gyvybingumu ir gamtoje yra be gailesčio brokuojami per natūraliąją atranką, todėl tik nedaugeliui pavyksta išgyventi ir atsivesti palikuonių.

Neturėdami maskuojamosios apsaugos ir ryškiai išsiskirdami iš gentainių būrio, gyvūnai albinosai labiau atkreipia į save plėšrūnų dėmesį. Jie pirmiausiai tampa aukomis. O plėšrūnai albinosai negali nepastebėti prisėlinti prie savo grobio ir todėl dažnai lieka alkani. Nederėtų pamiršti, kad “impozantiška” išvaizda atlieka svarbų vaidmenį gyvūnams poruojantis, tad tokie išblukę albinosai vargu ar pelnys savosios rūšies patelių prielankumą, nes visada pirmenybę jos teikia ryškiaspalviams patinams.

Albinizmas nėra paprastas “kosmetinis defektas”. Būdamas savo esme genetikos sąlygotos medžiagų apykaitos sutrikimas, jis dažnai sukelia dar daugybę kitokių darnios organizmo veiklos “gedimų”. Gerai žinoma, kad melaninai, galintys sugerti didžiąją saulės spektro spindulių dalį, apsaugo odą nuo saulės radiacijos pertekliaus, taip pat ir nuo mirtinai kenksmingų DNR ląstelių struktūrai ultravioletinių spindulių. Palyginti neseniai atkreipę dėmesį į odos pigmentacijos sustiprėjimą gyjančių žaizdų ir nudegimų vietose, mokslininkai įrodė, kad melaninų vaidmuo neapsiriboja odos dangų apsauga nuo ryškios šviesos spindulių. Matyt, jie aktyviai veikia šalindami bet kokias stresinio poveikio pasekmes, kad jos neardytų ląstelių homeostazės, t.y. normalios būsenos. Melaninai taip pat yra svarbi viso organizmo imuninės sistemos dalis. Melaninai būtini ir tokių svarbių pojūčių organų, kaip regėjimas ir klausa, normaliai veiklai. Tamsaus pigmento sluoksnis apsaugo šviesai jautrias tinklainės ląsteles ir padidina regimo vaizdo ryškumą, sugerdamas šviesos perteklių ir gesindamas blyksnius, atsispindinčius nuo akies vidinio paviršiaus. Vidinėje ausyje melanocitai susikaupę vadinamojoje gyslainės juostelėje, išskiriančioje endolimfą, kuri užpildo ausies plėvinį labirintą. Be jų (arba esant jų stygiui) pakinta endolimfos jonų sudėtis ir tai atsiliepia klausos aštrumui. Daugiau ar mažiau blogai girdi visi albinosai – ir gyvūnai, ir žmonės.

Ypač jautrūs ir pažeidžiami

Embrionui vystantis, melanocitai kaupiasi gemalo vadinamojoje nervų keteroje, iš kurios susiformuoja didžioji dalis kaulų ir kaukolės, vidinės ausies, gerklės kremzlių, pojūčių organų sensorinės ląstelės. Todėl melanocitų vystymosi sutrikimai neretai sukelia audinių ir organų patologijas. Todėl embrionai albinosai gana dažnai žūva ankstyvoje vystymosi stadijoje. Dauguma tų albinosų, kuriems pavyksta sėkmingai išvysti pasaulį, yra nepaprastai jautrūs saulės radiacijai, turi klausos ir regos problemų ir didžioji dalis ankstyvame amžiuje žūva nuo infekcijų, su kuriomis jų silpna imuninė sistema negali susidoroti. Rimti sunkumai, susiję su gyvūnų albinosų auginimu ir laikymu, gerai žinomi zooparkų darbuotojams. Tai jiems tenka papildomo darbo rūpesčiai, nors kaip tik zooparkai negaili pastangų, kad gautų savo kolekcijai kokį nors retą baltą žvėrelį, gyvatę, driežą ar bent baltą varną.

“Vokrug sveta”
Parengė V. B.