Apie saldų Dali, verkiančias ispanes ir lietuvišką gintarą

Juvelyrė Jurga Karčiauskaitė-Lago vis labiau vertina ramybę.

Apie Jurgą Karčiauskaitę-Lago ir jos gyvenimą tarp Lietuvos ir Ispanijos rašėme “Gaublyje“ prieš metus. Kai jaunąją juvelyrę vėl sutikau galerijoje “Pėda“ entuziastingai lankytojams pristatinėjančią ispanų juvelyrų darbus, neatsilaikiau pagundai pakalbinti ją ir išklausinėti, kas naujo jos gyvenime įvyko nuo praėjusios vasaros, kaip ispanai šventė Salvadoro Dali šimto metų jubiliejų ir karališkos poros vestuves bei kokie kūrybiniai planai sukasi menininkės galvoje.

- Jurga, kas svarbaus įvyko tavo gyvenime nuo praėjusios vasaros?

- Mano didžiausia svajonė - pristatyti Lietuvos juvelyrų darbus Ispanijoje – išsipildė. Padėjau daug jėgų organizuodama ir įgyvendindama projektą ”La Joya del Baltico”, tai yra pristatydama trijų Baltijos šalių juvelyrų darbus Ispanijos nacionaliniame dekoratyvinio meno muziejuje. Šį projektą, kuriame dalyvavo po penkis juvelyrus iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, finansiškai rėmė ir Lietuvos kultūros ministerija. Meno pasaulyje jis prilygsta “Eurovizijai“, nes į šį muziejų, esantį visai šalia garsiojo Prado muziejaus, labai sunku pakliūti, atranka ten milžiniška. Pasiruošimas šiam projektui truko visus metus. Bet rezultatas pranoko lūkesčius - per porą mėnesių mūsų kolekciją, kurią sudarė apie šimtą darbų, aplankė apie du milijonus žmonių!

- Ar skiriasi savo stilistika lietuvių, estų ir latvių juvelyrų darbai?

- Labai skiriasi! Sakykim, latvių papuošalai labai ekstravagantiški ir net ekscentriški. Juose daug detalių, spalvų, įvairių brangakmenių. Jie man kažkodėl asocijuojasi su baroko epocha. Estai – absoliuti priešingybė latviams. Jų darbai pasižymi minimalizmu ir puikia atlikimo technika. Lietuviai tokiame kontekste yra kažkur per vidurį. Beje, mes buvome vieninteliai, pristatę papuošalus iš gintaro. Mūsų saulės akmuo Ispanijoje nėra žinomas ir vertinamas taip kaip Vokietijoje. Ispanai mėgsta brangakmenius – deimantus ir safyrus. Bet papuošalai su dideliais gintaro gabalais sužavėjo ir ispanus.

- Kokių dar atsiliepimų teko girdėti apie šią parodą Ispanijoje?

- Kadangi esu Ispanijos juvelyrų asociacijos narė, tai į parodą atvyko visi mano kolegos.

Jie buvo pritrenkti darbų atlikimo kokybe ir negalėjo atsižavėti juvelyrikos kultūra Baltijos šalyse. Ispanus nemažiau stebino ir tai, kaip mes eksponavome savo darbus. Čia nebuvo šiai tautai įprastų kailių ar rožių žiedlapių, o mūsų ekspozicija jiems priminė japonišką stilistiką. Tai buvo minimalistinės stiklinės vitrinos, lyg vagonai nusidriekusios per tris kambarius.

- Ar klaipėdiečiai turės progos pamatyti šią kolekciją?

- Taip, ši kolekcija bus demonstruojama “Pėdos” galerijoje rugsėjo mėnesį. Šiuo metu čia eksponuojami aštuonių Ispanijos juvelyrų darbai, tarp kurių yra ir gerai Europoje žinomų Ispanijos juvelyrų asociacijos prezidentės Lainė K. van Braam bei Ispanijos karaliaus rūmų juvelyro A.Vazkezo sukurti papuošalai.

- Kadangi užsiminei apie karališkosios šeimos juvelyrą, tai gal galėtum papasakoti ir apie ispanų nuotaikas princo Felipės vestuvių metu?

- Karališkosios poros vestuvių metu buvau Ispanijoje. Ir kaip visi, negalėjau atsitraukti nuo televizoriaus. Prabanga pritrenkianti. Juk vestuvių pokyliui buvo išleista apie 30 milijonų eurų! Ispanai tarsi pasiskirstė į dvi stovyklas. Vieni piktinosi, kad vėjais leidžiami mokesčių mokėtojų pinigai, kiti be žado žavėjosi aristokratijos gyvenimo spindesiu. Dauguma jaunų merginų vaikščiojo niūriais veidais, kai kas ir ašarojo. Atrodo, lyg visos jos būtų praradusios paskutinę viltį ištekėti už pasakų princo...

- Manau, kad nemažiau svarbūs šie metai Ispanijoje ir kitu įvykiu, juk švenčiamas Salvadoro Dali šimtmetis. Gal teko stebėti kokių specialiai šiai progai skirtų renginių?

- Man labiausiai patiko televizijos laidų ciklas, kuris labai išsamiai pristatė Salvadoro Dali gyvenimą. Susidariau įspūdį, kad Ispanijoje Dali nėra taip gerbiamas ir dievinamas, kaip atrodo Lietuvoje. Visų pirma jis rėmė diktatorių Franką ir labai gudriai iš savo vardo darė pinigus. Laidose kalbėjo buvę Dali vadybininkai, pasakiškai turtingi, o patys neturintys nė vieno Dali darbo. Mat pasirodo, kad Dali labai pigiai samdydavo menininkus ir ant jų nutapytų paveikslų tik pasirašydavo, o paskui brangiai parduodavo kaip savus. Tokių netikrų Dali darbų pilna visame pasaulyje. Dali Ispanijoje negerbiamas, iš jo dažnai šaipomasi. Man asmeniškai jis taip pat nepatinka, jis per daug saldus kaip menininkas ir per daug ekscentriškas komerciniais sumetimais kaip asmenybė. Du menininkai - Dali ir Pikasas Ispanijoje dažnai lyginami tarpusavyje. Man taip pat Pikasas artimesnis. Apie jį sklando legendos, kad paišyti jis išmoko anksčiau, nei vaikščioti.

- Ar jau įpratai prie Ispanijos, ar gali šią šalį pavadinti antraisiais namais?

- Ispanija jau tapo man antra tėvyne, kadangi turiu namus ir ten, ir Lietuvoje. Ir draugų ratas nemažas tiek Ispanijoje, tiek čia. Ispanijoje, žinoma, paperka oras, jis atpalaiduoja, neleidžia depresyvioms mintims įsiveržti į sielą. Tai didelė šalis, kurioje daug vietos saviraiškai. O kaip menininkei man džiugu, kad daug žmonių vertina ir investuoja į meną. Tačiau Lietuvoje lengviau susikaupti darbui, nes čia ne taip karšta. Nors pradedu šių šalių nebeskirti, jos man vizualiai supanašėjo, nors Lietuvoje palmės ir neauga.

- Kokie tavo kūrybiniai planai? Ar pavyksta suderinti kūrybą ir šeimą?

- Rugsėjo mėnesį manęs laukia paroda Rygoje, spalį – Gotlando saloje Švedijoje, lapkritį – Ispanijoje. Desperatiškai bandau suderinti darbą ir šeimą. Pasaulyje dinamikos tiek daug, kad vis labiau vertinu ramybę, kai gali atsipalaiduoti, skirti laiko asmeniniam gyvenimui ir sau. Juk taip mėgstu važinėti dviračiu, maudytis Baltijos jūroje ir skaityti.

- Tavo sesuo Laura - taip pat menininkė. Ar dažnai kalbatės apie menus?

- Su seserimi susitinkame retai, todėl labai džiaugiuosi, kad šią vasarą kartu triūsiame “Pėdos“ galerijoje. Žinoma, mes parodome viena kitai savo darbus, pasigiriame pasiekimais, bet, kaip ir visos moterys, pirmiausiai aptarinėjame vyrus...