Apie ką papasakotų Mongolijos prezidentas?

Šiandien Klaipėdoje lankosi Mongolijos prezidentas Natsagas Baganbandis su žmona Azadsuren Ojunbileg, lydimi savo valstybės pareigūnų ir verslininkų delegacijos. Mongolijos vadovas pietaus “Europos“ viešbučio restorane, apžiūrės Klaipėdos uostą, lankysis Jūrų muziejuje, akvariume, delfinariume. Tada Mongolijos delegacija vyks į Nidą.

Kol mongolai susipažįsta su Lietuva, pabandykime ir mes bent mintimis nusikelti į šią tolimą šalį, kuri su Lietuva turi gal tik vieną panašumą. Kadaise Lietuva buvo nusidriekusi nuo Baltijos iki Juodosios jūros, o Mongolija – nuo Korėjos iki Vengrijos...

Klajokliško gyvenimo ypatumai

Daugeliui lietuvių Mongolija asocijuojasi su Čingischano vardu ir jo negailestingais kariais, grasinusiais Europai. Tačiau patys mongolai truputį kitaip vertina savo tautietį, kuris, būdamas vos dvidešimties metų, sugebėjo suvienyti mongolų gentis ir 1189 metais buvo tituluotas “visatos karaliaus“ vardu. Čingischanas savo tautai buvo vienybės, stiprybės, įstatymo ir tvarkos simbolis. Tačiau klajokliška mongolų prigimtis daugeliu atvejų lemia ir dabartinį šios tautos gyvenimo būdą. Oficialiais statistiniais duomenimis, net 43 proc. Mongolijos gyventojų dar neatsisako klajokliško gyvenimo. Daugelis gyvena tradicinėse didelėse, lengvai perkeliamose baltose jurtose, vadinamose ger. Jurtos anga visada nukreipta į pietus. Jurtos vakarinėje pusėje yra įrengta vieta garbingiems svečiams, o gilumoje, vadinamame khoimor – vieta senoliams bei vertingiausiems daiktams. Prie galinės sienos statomas šeimos altorius su budistinėmis statulėlėmis, šeimos nuotraukos ir lagaminai. Mongolai turi daugybę prietarų ir specialių taisyklių, susijusių su jurtos įrengimu.

Šeima keturis kartus per metus perkelia jurtą iš vienos stepės vietos į kitą ieškodama derlingesnių ganyklų plotų.

Mongolų požiūris į žemę yra labai specifinis ir kardinaliai skiriasi nuo lietuviško. Klajokliška prigimtis jiems teigia, kad visa stepė, kiek akys aprėpia, yra tavo, bet tu nesi susietas su konkrečiu žemės sklypu. Gal todėl taip sunkiai šioje šalyje vyksta žemės reforma. 2002 metų birželį priimtas Žemės įstatymas, pagal kurį Mongolijos piliečiai gali nemokamai gauti 0,35 ha miesto teritorijoje arba 0,5 ha kaimo vietovėse, yra nuolatinis diskusijų objektas.

Kaip stepė, taip ir arkliai yra neatsiejama mongoliško peizažo ir gyvenimo būdo dalis. Žirgai, kuriuos Čingischanas naudojo savo sėkmingų karinių užkariavimų metu, yra vienas iš Mongolijos pasididžiavimų. Nemažą vaidmenį jie atlieka ir per pagrindinę nacionalinę šventę – Naadamą. Šis festivalis, švenčiamas kasmet liepos 11-13 dienomis, yra skirtas 1921 metų Mongolijos revoliucijos metinėms paminėti. Dvi dienas vyksta trys svarbios vyriškos rungtys – imtynės, šaudymas iš lanko ir arklių lenktynės. Jaunos merginos ir moterys taip pat dalyvauja dviejose iš šių rungčių. Imtynės, primenančios sumo, vyksta devynis raundus. Ir tik įveikęs visus stipriausias tampa nugalėtoju. Tada vyksta egzotiškas “erelių“ šokis. Pačios įspūdingiausios – žirgų lenktynės. Arkliai suskirstyti į šešias kategorijas pagal amžių. Raiteliai varžosi distancijose nuo 10 iki 28 kilometrų. Ir laimėti tokias lenktynes – didelė garbė.

Ką valgo ir geria mongolai?

Klajokliškas mongolų gyvenimas per ilgus šimtmečius suformavo ir atitinkamas maitinimosi tradicijas. Sena mongolų patarlė, kurią visada laikiau lietuviška, byloja: ”Pusryčius suvalgyk pats, pietus pasidalink su draugu, vakarienę atiduok priešui“. Tad gausiausiai valgoma rytą ir per pietus. Tradiciniai mongolų patiekalai – buuz, khuushuur, bansh – savo išore labai primena kibinus. Tik įdaryti jie būna įvairiausia malta mėsa, pagardinta česnakais ir svogūnais. Tokiame “kibine“ gali būti ne tik jautienos, bet ir kupranugario, gazelės skerdienos ar arklienos. Mongolai taip pat valgo daug riebios avienos. Riebus maistas buvo ir yra būtinas ypač šaltą žiemą, kai temperatūra siekia net 40 laipsnių.

Per šimtmečius savo maistą mongolai stengėsi paįvairinti ir pieno produktais. Be mums įprasto karvių pieno, jie įsigudrino pasigaminti neblogų produktų ir iš kupranugarių, avių, kumelių, ožkų pieno.

Mongolai yra tikri arbatos gėrėjai ir klasikiniu gėrimu yra laikoma sūri arbata – suutei tei. Vyrai nevengia ir stipresnių gėrimų, vietinės degtinės arkhi. Atsisakantys ją gerti laikomi ištižėliais. Piemenys ganytojai gamina airagą, gėrimą iš kumelių pieno, kuriame yra 3 proc. alkoholio. Kai kurie mongolai jį fermentuoja, kad gautų shimiin arkhi, savotišką gėrimą, kuriame yra apie 12 proc. alkoholio.

Kaip tapti nacionaline didvyre?

Mongolija yra didžiausia pasaulio šalis, neturinti jūrinės sienos. Taip pat ji yra viena aukščiausių pasaulio šalių – vidutinis aukštis virš jūros lygio čia siekia 1580 metrų. Bet tikriausiai dar vienas statistinis faktas yra ne mažiau stulbinantis. Gyventojų amžiaus vidurkis – 21 metai! Šalyje, turinčioje vos 2,7 milijono gyventojų, net 70 proc. gyventojų – iki 35 metų. Mongolijos vyriausybė įvairiomis priemonėmis skatina gimstamumą. Motinoms, turinčioms dešimt ir daugiau vaikų, yra suteikiamas Nacionalinio didvyrio vardas. Joms įteikiamas ir specialus ordinas. Šalyje, kurioje šeimyniniai saitai labai vertinami, tai yra didžiausias apdovanojimas.

Šaliai, savo plotu prilygstančiai penkioms Lenkijoms, išties reikalingas gyventojų prieauglis. Jaunajai kartai teks vykdyti ir svarbias ekonomikos reformas, nes šiuo metu vienas gyventojas pragyvenimui gali skirti vos du dolerius. Oficialioji statistika skelbia, kad 36 proc. šalies gyventojų skursta, iš kurių labai – 20 proc. Tarp svarbiausių šalies problemų – kova su vaikų iki penkerių metų mirtingumu ir pagalba neįgaliesiems. Paskutiniais duomenimis, net 70 000 Mongolijos neįgaliųjų skursta.

Komunizmo eros reliktai

Mongolija buvo antroji komunistinė pasaulio valstybė.1924 metų lapkričio 26 dieną paskelbta Mongolijos Liaudies Respublika ir net septyniasdešimt penkerius metus ją valdė komunistų partija. Tik 1992 metais čia priimta nauja konstitucija, kuri įtvirtino daugpartinę sistemą.

Mongolų komunistai iki Stalino atėjimo į valdžią buvo gana nepriklausomi nuo Maskvos. Bet stalinistinė era atsiliepė ir Mongolijai. Kova su religija buvo ypač įnirtinga. Budistinės tradicijos šioje šalyje buvo labai stiprios. 1921 metais 700 vienuolynų gyveno apie 110 000 lamų. Praėjusio šimtmečio ketvirtojo dešimtmečio pradžioje dauguma jų buvo areštuoti ir išsiųsti į darbo lagerius Sibire. 1937 metais dėl teroro prieš budistų vienuolynus per dvejus metus buvo išžudyta 27 000 vienuolių. Ne geresnė dalia laukė ir pačių vienuolynų. Jie uždaryti, o religinė praktika paskelbta už įstatymo ribų. Erdene Zuu (“šimto lobių“) vienuolynas, buvęs pirmasis lamaizmo centras Mongolijoje, įkurtas Čingischano sostinėje Karakorume (dabartiniame Kharkhorine), taip pat labai nukentėjo. Pradėtas statyti 1586 metais ir užbaigtas net po trijų šimtų metų, jis turėjo nuo 60 iki 100 šventyklų, čia gyveno apie 1000 vienuolių. Po Stalino režimo akcijų iš visų šventyklų išliko vos trys, kuriose 1965 metais atidarytas muziejus. Tik po komunistinio režimo žlugimo čia sugrįžo vienuoliai. (Slėnyje už šio vienuolyno yra garsusis falo akmuo. Pasak vietos tradicijų, jį aplankiusios moterys privalo per 24 valandas turėti lytinių santykių.)

Geresnio likimo susilaukė vienas gražiausių per Gandantegchinleno Khiido vienuolynas Ulan Batore, kadangi valdžia paliko jį tam, kad galėtų stebinti užsieniečius. Vienuolyno pavadinimas reiškia “nuostabi džiaugsmo pilnatvės vieta“, o jo didingos šventyklos išpuoštos auksu ir brangakmeniais.

Mongolijos sostinė Ulan Batoras pavadinta Raudonojo Didvyrio vardu. Daugeliui europiečių šis miestas primena praėjusio amžiaus vidurio Rytų Europos miestus. Ir tai nėra atsitiktinumas. Ištikimos draugystės vardan Sovietų Rusija padėjo komunistinei Mongolijai kurti naują rytojų. Statė blokinius daugiaaukščius ir gamyklas, kūrė mokyklas ir universitetus. 1921 metais šalyje buvo 99 proc. beraščių, o per trisdešimt metų šią problemą pavyko beveik visiškai likviduoti. Mongolija tapo viena labiausiai išsilavinusių ir sveikiausių šalių Azijoje. Tačiau už visa tai reikėjo sumokėti didelę kainą. Kai Sovietų Sąjungos imperija žlugo, 1991 metais užsidarė Ulan Batoro gamyklos ir staiga trys ketvirtadaliai sostinės gyventojų tapo bedarbiais. Daugeliui nebuvo kitos išeities kaip sugrįžti prie klajokliško gyvenimo būdo. Tačiau kelios šaltos žiemos privertė buvusius sostinės gyventojus vėl sugrįžti į miestą. Dar prieš dešimtmetį Ulan Batore buvo gausu rusiškų automobilių, kuriuos pamažu išstumia kiniški. Pilki blokiniai namai atrodo gana nykiai. Tačiau net 25 000 gyventojų sostinės priemiesčiuose gyvena jurtose. Daugelis buvo priversti išsikelti iš blokinių namų, kadangi negalėjo išsipirkti butų pagal valstybinę privatizavimo programą.

Centrinė Ulan Batoro aikštė pavadinta revoliucijos herojaus Suchė Batoro vardu. Čia 1921 metais buvo paskelbta Mongolijos nepriklausomybė nuo Kinijos. Šioje aikštėje vyko ir pirmos protesto demonstracijos prieš valdžios režimą 1989 metais. Šiokiadieniais aikštės su didžiuliu paminklu Suchė Batorui skendi ramybėje. Tik balandžiai ir atsitiktiniai fotografai sudrumsčia revoliucijos didvyrio vienatvę. Šalia aikštės išsidėstę ir pagrindiniai valstybinės reikšmės pastatai – Parlamento rūmai ir modernus Kultūros rūmų pastatas.

Čingischanas sugrįžta

Komunistinės eros laikais didžiojo tautos didvyrio Čingischano vardą buvo išstūmęs Lenino vardas. Stovi Ulan Batore ir paminklas Vladimirui Iljičiui. Bet istorijos ir permainų vėjai iš praeities sugrąžino Čingischaną. Dabar Mongolijoje gali išgerti Čingizo alaus ir Čingischano degtinės, atsirado Čingizo restoranas ir Čingischano viešbutis. O ant Mongolijos pinigų puikuojasi didžiojo mongolų kario portretas.

Mongolijos istorija tikrai unikali. Daugeliui taip ir lieka paslaptimi, kaip tokia nedidelė tauta, įsprausta tarp pasaulinių gigantų – Rusijos ir Kinijos, sugebėjo išlikti nepriklausoma valstybe. Šios šalies dar laukia sunkus ekonominių reformų kelias. Tačiau reikia tikėti, kad Mongolija dar užkariaus pasaulį, tik kiek kitais, civilizuotesniais nei Čingischano būdais.