Amsterdamo etiudai, arba Rožinio drambliuko vilionės

Amsterdame pliaupė lietus. Dangus maišėsi su žeme, o po kelių minučių saulės spindulys jau kuteno gelsvą klevo lapą. Pašėlęs vėjas landžiojo damoms po sijonais ir šiaušė vandens paviršių. Gamta lyg dar kartą bandė patvirtinti, kad šis miestas ne veltui tituluojamas Fengšui sostine. Čia dera visos stichijos. Ir išties Amsterdamas žavus bet kokiu oru, o pasivaikščiojimas kanalų pakrantėmis kiekvieną kartą padovanoja puokštę naujų įspūdžių.

Namai

Amsterdamo senamiesčio pastatai man visada atrodydavo lyg įkaušę. Tarsi koks burtininkas būtų besilinksminančius, pasidabinusius įmantriais galvos apdangalais iš vakarėlio bešlitiniuojančius žmones pavertęs akmeniniais būstais ir surikiavęs petys į petį palei kanalus. Visada galvojau, kad tai tik mano fantazijos vaisius. Bet pasirodo, kad Olandijos sostinėje namai išties pasvirę! Ir tam yra labai paprasta ir logiška priežastis. Gerai įsižiūrėjus, daugelio senųjų pastatų viršuje galima pamatyti kablį. Prie jo būdavo pritvirtinama virvė ir taip baldai keliaudavo į antrą ar trečią pastato aukštus, mat siaurais stačiais laiptais pastato viduje jų tikrai niekaip nebūtų galima transportuoti. O namai būdavo statomi pasvirę, kad tokiu baldų transportavimo metu nesusigadintų pastato fasadas.

Kita išskirtinė Amsterdamo namų savybė – langai be užuolaidų. Atrodytų, jog olandai tiesiog išsiilgę šviesos ir maloningų saulės spindulių. Tačiau užuolaidų atsisakyta ne šiaip sau, o istoriškai dėsningai. Kalvinizmo įsigalėjimo laikais, kai buvo draudžiami įvairūs religiniai sambūriai, atviri langai, pro kuriuos ypač vakare gali stebėti kiekvieną namo gyventojo žingsnį, buvo pats geriausias alibi, kad čia nieko nelegalaus nevyksta.

Po Antrojo pasaulinio karo ši atvirų langų tradicija tik dar labiau sustiprėjo. Sunkiai pokario žaizdas besigydančiai visuomenei buvo tiesiog nepriimtina turėti daugiau nei kiti ir savo turtą slėpti už sunkių užuolaidų.

Pasižvalgykime po olandų būstus. Pirmame aukšte visada įkurdinama didžiulė svetainė, kuri beveik neįsivaizduojama be židinio, puošto šeimyninėmis nuotraukomis, skulptūrėlėmis ir kitais mažmožiais. Kambaryje įkomponuojami keli galbūt visai skirtingoms epochoms priklausantys patogūs krėslai bei nedideli staliukai, prie kurių stovi atskiras šviestuvas. Šviestuvų gausa olandų namuose stebina. Jie išties moka žaisti šviesomis ir kurti tam tikrą nuotaiką. Dažnai svetainė sudaroma iš dviejų kambarių, perskirtų stumdoma siena. Taip atskiriamas darbo kambarys, kuris, reikalui esant, tampa bendravimo erdve. Virtuvei skiriama labai nedaug vietos - dažniausiai vidinio kiemelio pusėje.

Į antrą aukštą veda labai statūs laiptai. Nesvarbu, kokiame amžiuje pastatytas namas, bet visada atrodo, jog architektas stengėsi, kad laiptai užimtų kuo mažesnę erdvę. Antrame aukšte įsikūrę miegamieji. Jie, palyginti su lietuviškais, labai nedideli ir funkcionalūs. Svetainėse puikuojasi daug įvairiausių daiktų, tiesiog mielų akims, o miegamuosiuose jų nedaug. Vaikų kambariai dažnai tokie maži, kad telpa vos viena lova, o pats kambarys primena sovietinių laikų virtuves, kur porai žmonių apsisukti būdavo gana sunku. Vonios kambariai taip pat mažučiai. O daugelyje senovinių namų vonios kambarį atstoja stiklinė dušo kabina miegamojo kampe. Tačiau, nepaisant nedidelės erdvės, olandai stengiasi turėti nors mažytį vidinį kiemelį, kuriame būtų daug augmenijos, džiuginančios akį vasaros popietę kiemelyje kepant mėsą ant grotelių ir gurkšnojant vyną.

Kavinės

Dar vienas išskirtinis Amsterdamo fenomenas yra kavinės. Užsukęs į dažną jų, tiesiog pasijunti lyg užėjęs į svečius pas kokį senolį. Kavinukės – tai dažniausiai šeimyninis verslas. Čia darbuojasi pats solidaus amžiaus savininkas ir jo šeima. Jis dažniausiai gerai pažįsta užsukančius kaimyninių namų gyventojus ir maloniai su jais šnekučiuojasi. Vietiniai gyventojai į tokias viešo maitinimo vietas ateina tikrai ne kavos ir ne pavalgyti. Jie ateina pabendrauti, paskaityti laikraščių, sužaisti šachmatų partijos ar tiesiog papostringauti apie gyvenimą.

Beveik visų mano lankytų kavinių interjeras nukelia į praėjusio amžiaus pradžią ar vidurį. Tokį įspūdį daro ne tik suklypę baldai, nusilupinėjęs tinkas nuo sodriai dažytų sienų, bet ir apmusijusios lubos bei jokios priešgaisrinės apsaugos kontrolės reikalavimų neatitinkantys šviestuvai. Tačiau tokios kavinės išties mielos. Jose tvyro kažkokia ypatinga jaukumo atmosfera. Ir nors daugelis dalykų stebina, pavyzdžiui, stalai vietoj staltiesių uždengti apšiurusiais turkiškais kilimais, tačiau čia norisi būti ir tiesiog kaip gyvus paveikslus stebėti žmones, kurių kiekvienas vertas tapytojo teptuko.

Sumanumo kavinių savininkams tikrai netrūksta. Vienos kavinės lange užrašas skelbė “Sorry, we are open” (Atleiskite, atidaryta). Šypsnys nušviečia praeivių veidus: kodėl gi čia ir neužsukus?

Vienoje Raudonųjų žibintų kvartalo kavinukėje, išdidžiu pavadinimu “Juodasis tigras“, į akis krinta vyras su egzotiška šukuosena, primenančia leopardo kailį. Jis mielai sutinka nufotografuojamas ir pasiūlo parūkyti “žolės”. Kadangi egzotikos ir taip pakanka, susilaikau nuo šio pasiūlymo, tačiau pasinaudoju galimybe išklausinėti daugiau detalių apie “žolės” rūkymą Amsterdamo kavinėse. Kaip žinia, Olandijos sostinėje tai legalu ir viena suktinukė kainuoja vos du eurus. “Žolės” poveikį jis apibūdino taip: žmogus atsipalaiduoja, pradeda kvatoti, bet paskui labai norisi šokolado. Na, o persirūkęs nesi išgelbėtas nuo neadekvataus elgesio, gali pradėti bėgioti gatvėmis ir stabdyti tramvajus. Išties marihuanos kvapą gali pajusti ne tik žingsniuodamas pro garsiuosius “cofeshop”, bet ir Amsterdamo skvereliuose ar naktiniuose klubuose.

Pagundos

Raudonųjų žibintų kvartalas yra viena labiausiai turistų lankomų vietų. Ten verdantis tikras gyvenimas vilioja smalsuolius iš viso pasaulio. Ir, lankantis Amsterdame, nenueiti į Raudonųjų žibintų kvartalą tikriausiai būtų tolygu atvykusiam į Klaipėdą nenusilenkti Anikės fontanui Teatro aikštėje.

Rytą Raudonųjų žibintų kvartale tvyro ramybė. Raudonomis užuolaidomis puoštose vitrinose liūdi tuščios kėdės, o ant langų paveiksliukai be žodžių skelbia – fotografuoti draudžiama. Pavargęs po naktinio šėlsmo ir besiruošdamas naujam vakariniam paradui, šis miesto rajonas ir jo gyventojai ilsisi. Tačiau, artėjant vakarui, languose pradeda žiebtis šviesos ir Raudonųjų žibintų kvartalas pradeda skleisti savo magiją.

Visai šalia Erotikos muziejaus įsikūręs garsiausias “Casa Rossa” sekso šou klubas. Ten besiveržianti korėjiečių minia užhipnotizuoja ir mane. Nutariu nepagailėti tų 25 eurų ir tapti tikra Raudonųjų žibintų kvartalo specialiste. Galima pirkti bilietą ir už 45 eurus. Tada tau bus patiekti ir du kokteiliai. Pats klubas primena nedidelį kino teatrą. Raudonu aksomu aptrauktų kėdžių eilės, nedidelė scena. Prižiūrėtojas gana griežtai man nurodo paskutinę eilę, o į priekį besibraunantį korėjietį net stumteli. Keistai čia suvokiama vakarietiška “klientas – karalius“ nuostata! Klube vyrauja prieblanda, tačiau spėju įvertinti kaimynus. Sekso ištroškusių maniakų lyg ir nematyti. Du trečdaliai žiūrovų – Korėjos turistai suakmenėjusiais veidais. Dar trečdalis – šešiolikmečių moksleivių klasė, atvykusi čia tikriausiai edukaciniais tikslais ir nežinanti, ar po viešai scenoje demonstruojamo lytinio akto reikia ploti ar ne. Kelios poros tikriausiai irgi turistai, nes jie niekuo neišsiskirtų gatvėje ar parduotuvėje. Pats šou pradžios lyg ir neturi. Tai savotiška mini scenų karuselė. Scenoje besisukinėjanti mergina nusirengia, o tada ją pakeičia pora, ant besisukančios apvalios lovos viešai atliekanti sueitį. Tą porą keičia kita mergina, o šią – kita pora. Viskas vyksta pagal tą patį scenarijų (oralinis seksas – sueitis), be jokios intrigos, elegancijos ar bent erotikos. Veikėjai (aktoriai?) atrodo pavargę ir nuobodžiaujantys. Dar labiau nuobodžiauja žiūrovai. Daugelis jau po dešimties minučių pakyla ir išeina taip ir nesupratę, ko čia atėjo. Neužsibūnu ir aš, nes vienintelė mane apėmusi emocija – nuobodulys. Prie išėjimo gurga fontanėlis, padabintas klaikiu rožiniu besišlapinančiu drambliuku, kuris tarsi šypsosi, tarsi tyčiojasi iš naivuolių turistų, ištroškusių aštrių pojūčių ir jų nepatenkinusių. Moksleivių klasė fotografuojasi prie rožinio drambliuko, “Cassa Rosa” simbolio. Turizmo industrija klesti. Uždrausto vaisiaus vilionės tuština smalsuolių kišenes ir pildo Amsterdamo biudžetą.