Teisėjo ir jaunos moters nužudymas, kai abu jie buvo viešai kaltinami pedofilija ar pagalba pedofilams, – įvykis ne šiaip sau. Juo labiau kai pagrindinis įtariamasis nužudymu viešai kalbėjo apie tai, kad jo visiems siuntinėjamas "Laiškas į niekur" yra paskutinis civilizuotas žingsnis ieškant teisingumo.

Šie įvykiai ir komentaruose internete išsakomi jausmai liudija, kad visuomenė labai nusivylusi teisėsauga ir laiko ją arba bejėge, arba ne ta, kuri gina teisiuosius.

Kartu šie įvykiai išprovokuoja keršto pateisinimo ir nesaugumo jausmą. Staiga daug kam ima atrodyti, kad "imti ir iššaudyti juos visus" yra gerbtinas siekis bei poelgis.

Bet kuris Lietuvos žmogus jaučiasi mažiau saugus, nes nėra tikras, ar teisėsauga jį apgins. Ko gero, labiausiai tai pasakytina apie tuos žmones, kurių didžioji dalis patys labiausiai stengiasi pažaboti nusikalstamumą ir neteisybę, – teisėjus, prokurorus, policininkus.

Nesiruošiu svaidytis prakeiksmais ir kaltinimais. Apskritai manau, kad išlaikyti šaltą protą ir sveiką nuovoką patekus į tokią emociškai jautrią situaciją itin sunku, bet kartu ir visų svarbiausia.

Tačiau ieškant kaltų, be abejo, iškyla klaustukų dėl prokurorų veiksmų. Pats buvau gavęs kraupųjį įtariamojo "Laišką į niekur" ir perdaviau jį generaliniam prokurorui. Prokuratūros kompetencija yra ir tirti bylas, ir, kiek tai susiję su byla, užkirsti kelią naujiems nusikaltimams.

Norisi tikėti, kad prokuratūra darė viską, ką reikėjo. Tačiau vis dėlto kyla klaustukų, ar šiuo atveju to "visko" pakako.

Taip pat kyla klausimų, ar imtasi priemonių, kad mergaitė nebūtų skriaudžiama, o kita vertus – kad jos tėvas nesiims vykdyti nusikalstamo teisingumo. Tai, kad po šių laiškų tyrimas iš Kauno prokuratūros buvo perduotas Vilniaus prokuratūrai, galbūt būtų lėmę postūmį.

Gerai, kad Generalinė prokuratūra pradėjo vidinį tyrimą dėl šių bylų tyrimo. Tačiau esu įsitikinęs, kad tyrimą turi atlikti jau ir išorės institucijos. Būtent šiuo atveju, ko gero, kaip tik tiktų kalbėti apie specialią tyrimo komisiją Seime, kuri išsklaidytų neaiškumus dėl visų teisėsaugos institucijų veiksmų.

Negalima nepakomentuoti ir Drąsiaus Kedžio veiksmų. Kad ir kokie faktai paaiškėtų – jis nėra ir neturi būti laikomas didvyriu ir teisingumo angelu.

Turiu galvoje ne tik įtarimus dėl nužudymų, bet ir jo veiksmus, susijusius su jo mestais kaltinimais pedofilija. Tikrai gali būti, kad mergaitė buvo pedofilijos auka. Tačiau šiuo atveju D.Kedys, atrodo, ne tik padarė viską, kad istorija išgarsėtų, bet ir beveik viską, kad kaltinimai pedofilija būtų kuo sunkiau ištiriami.

Tiems, kam ir be teismo aišku, kad mergaitė buvo pedofilijos auka, noriu priminti, kad "ir taip aišku" labai dažnai nepasitvirtina. Pavyzdžiui, tyrimai rodo, kad beveik trečdalis tokių liudijimų, kai prieš vieną iš išsiskyrusių tėvų pedofilijos kaltinime liudija vaikas, pasirodo esantys netikri.

Lietuvoje, atrodo, iš tikrųjų yra problemų dėl pedofilijos. Tačiau niekada neturėtų būti "viskas aišku". Yra buvę tokių atvejų, kai mama apkaltino buvusį sutuoktinį kelerių metų mergaitės žaginimu, ir tai patvirtino pati mergaitė, tačiau tik detalus psichologo tyrimas patvirtino, kad mergaitę tuo atveju žagino... mama.

Suprantu, kokius jausmus sukelia šie įvykiai. Turbūt joks žmogus ranką prie širdies pridėjęs negalėtų pasakyti, kad neperžengs ribų, jei bus skriaudžiamas jo vaikas.

Tačiau tiesos paieškos visada turi būti nuoseklios ir preciziškos. Kitaip gresia, kad įvykdytas teisingumas bus neadekvatus, neteisingas ir, neduok Dieve, nukentės nekalti žmonės.

Šis tekstas paskelbtas R.Šimašiaus interneto dienoraštyje.