Investicijų suma milžiniška, tačiau platesnės diskusijos viešumoje nebuvo, tik keli pirkti reklaminiai straipsniai spaudoje, kas jau tampa įprastu diskusijų pakaitalu. Ir atrodo viskas puikiai.

Visgi, toks viešojo transporto atnaujinimo planas yra daugiau praėjusio šimtmečio lygio sprendimas, o ne XXI amžiaus sparčius mobilumo pokyčius atitinkantis dokumentas, nors ir naudoja visuotinės „elektrifikacijos“ burtažodį.

Viešojo transporto atnaujinimo programa, kuri neįtraukia naujų mobilumo formų, kuri neatsižvelgia į dalinimosi ekonomikos pasaulines inovacijas, yra vakar dienos sprendimas ir pinigų investavimas į praeitį.

Modernūs miestai Europoje ir pasaulyje į viešojo susisiekimo sistemą šalia tradicinio savivaldybių valdomų transporto įmonių įtraukia visas naujas mobilumo platformas, tokias kaip automobilių dalinimasis, pavežėjimo ir taksi paslaugos (car&ride sharing, pay-as-you go ir t. t.), tame tarpe dviračius ir paspirtukus. O kur dar autonominės transporto priemonės (driverless), kurias savo planuose iki 2030 metų turi dauguma miestų. Deja, šiame Vilniaus dešimtmečio plane apie tai nei žodžio. Atvirkščiai, Vilnius šalia planuojamo naujo 221 elektrinio autobuso palieka ir troleibusus… Kodėl? Kam troleibusas su ūsais, kai visi autobusai gali būti elektra varomi? Tai reiškia, išliks nugyventas kontaktinis tinklas, kuris ir miesto vaizdą darko ir, kaip patys studijos rengėjai rašo, yra lėta ir dažnai sukelianti kamščius transporto priemonė.

Tad prie tokių investicijų išsikeltas tikslas – pasiekti, kad 2030 metais kelionės viešuoju transportu sudarytų ne mažiau kaip 30 proc. visų kelionių, kai šiuo metu Vilniuje kelionės viešuoju transportu sudaro apie 24 proc. visų kelionių, neatrodo ambicingas. Nekalbu apie Paryžių ar Kopenhagą, kur viešojo transporto kelionių skaičius sudaro apie 60 proc. visų kelionių.

Situacija su viešuoju transportu bendrai keista: nors jo kokybė per pastaruosius 5 metus ženkliai pagerėjo, miestas įsigijo daugiau nei 200 naujų autobusų, kažkiek troleibusų, į viešojo transporto sistemą įtrauktas privatus vežėjas, autobusų miesto gatvėse skaičius padidėjo daugiau nei 10 proc., tačiau nuo 2015 metų kelionių skaičius viešuoju transportu sumažėjo dešimtimis milijonų. Pridedu VMS įmonės „Susisiekimo paslaugos“ lentelę:

Nuo 2015 iki 2019 metų išlaidos viešajam transportui padidėjo nuo 57 mln. iki 71 mln. Keista skaičių alchemija – kelionių skaičius sumažėjo apie 10 proc., autobusų gatvėse padaugėjo 10 proc. ir išlaidos paaugo daugiau nei 20 proc. Kyla logiškas, ūkiškas klausimas, kas ne taip? Kur priežastys?

Viena iš priežasčių tai, ką patiria ir kiti pasaulio miestai, tai miestų gyventojų vartojimo pokyčiai, automobilių dalinimosi ir pavežėjimo platformų įtaka viešajam transportui. Pavyzdžiui, Goldman Sachs atlikta studija rodo, kad ateityje tradicinio viešojo transporto reikės mažiau, nes jį išstums naujos judumo formos bei priemonės. Jų rekomendacija vystyti pagrindines viešojo transporto greitas linijas, o privežimą spręsti būtent naudojantis dalinimosi ir pavežėjimo paslaugomis.

Ne išimtis ir Vilnius. Susirinkau kai kuriuos 2019 metų duomenis. Apie 2020 metus išvis šiuo metu geriau nekalbėti, bet jų poveikis vartojimo įgūdžiams bus didelis.

Pavyzdžiui, „CityBee“ dalinimosi platforma turi apie 400 000 vartotojų Lietuvoje, iš jų 90 000 naudojasi paspirtukais. Jų automobilių parkas 2019 metais buvo apie 1400. 2019 metais atliko beveik 2 milijonus kelionių. Kelionių atstumas automobiliu apie 6-10 km., o paspirtuku – apie 2 km. O kur dar „SPARK“ kelionės, kitos pavežėjimo ar paspirtukų paslaugos. Ir štai čia greičiausiai ir yra tos kelionės, kurias prarado atnaujintas ir ženkliai pabrangęs Vilniaus viešasis transportas.

Gaila, dabartinė miesto valdžia negirdi šių klausimų ir neanalizuoja skaičių.

Todėl viešojo transporto atnaujinimo programa, kuri neįtraukia naujų mobilumo formų, kuri neatsižvelgia į dalinimosi ekonomikos pasaulines inovacijas, yra vakar dienos sprendimas ir pinigų investavimas į praeitį. Vilnius visada buvo priekyje.