Vovos žinutė penziečiams Pereiti į pagrindinį turinį

Vovos žinutė penziečiams

2024-06-07 14:11

Beveik visą savo gyvenimą Vladimiras Iljičius Uljanovas (1870–1924) svajojo pakeisti pasaulį.

Leonas Dykovas
Leonas Dykovas / Asmeninio archyvo nuotr.

1917 m. rudenį jam pavyko tapti faktiniu Rusijos valdovu, tačiau pagaliau įgijęs valdžią, Vova suprato, koks vis dėlto sunkus darbas yra valdyti valstybę (ypač tokią didelę, kaip Rusija).

Darbo krūvis buvo toks milžiniškas, kad Iljičius dažnai nerasdavo laiko nei padoriai pavalgyti, nei pamiegoti.

Jo fizinė ir psichinė sveikata kiekvieną dieną vis labiau prastėjo (atsinaujino nemiga ir galvos skausmai), o jo duodami įsakymai bei pavedimai vis dažniau dvelkė liguistu agresyvumu.

„Draugai! Penkių buožiškų regionų sukilimas turi būti negailestingai numalšintas. Tai būtina visos revoliucijos interesui, nes „paskutinė lemiamoji kova“ su buožėmis dabar vyksta visur. Reikia parodyti pavyzdį.

1. Pakarkite (ir būtinai užtikrinkite, kad korimo procesas vyktų visiems žmonėms matomoje vietoje) ne mažiau kaip šimtą žinomų buožių, turtingų žmonių ir kitų kraujasiurbių.

2. Viešinkite vardus.

3. Atimkite visus grūdus.

4. Paimkite įkaitus, kaip nurodyta vakarykštėje telegramoje.

Darykite visa tai taip, kad šimtų kilometrų spinduliu žmonės matytų, drebėtų, žinotų ir šauktų: jie smaugia ir smaugs tol, kol išsmaugs visus kraujasiurbius buožes“, – skelbė viena labiausiai cituojamų Iljičiaus žinučių, skirtų žmonėms rūsčiais teisuoliškais veidais Penzoje (išsiųsta 1918 m. rugpjūčio 11 d.).

1918 m. rugpjūčio 30 d. pasikėsinimas nebuvo pirmasis, kurį teko išgyventi Iljičiui (tų pačių metų sausį į jį šovė monarchistai, o kiek vėliau – liepą Vovos transporto priemonės nepažinę ją atakavo marksizmo gerbėjai), tačiau būtent po 1918 m. rugpjūčio 30 d. atentato Iljičiaus sveikata dar labiau pašlijo.

Vėliau savo išleistuose memuaruose sutuoktinė Nadežda Konstantinovna (1869–1939) skundėsi, kad stojęs prie valdžios vairo, Iljičius gyveno ir maitinosi labai padrikai. Žmonos dažnai nebūdavo namuose (jai buvo pavesta eiti Visuomenės ugdymo liaudies komisarės pareigas), tad niekas negalėjo pasirūpinti jo mityba.

Siekdama sumažinti streso poveikį vyrui, Nadežda dažnai išvesdavo Iljičių pasivaikščioti, tačiau net ir per pasivaikščiojimus pokalbiai labai greitai imdavo suktis apie politinius reikalus (juos dažniausiai inicijuodavo Vova).

Kiek vėliau Uljanovai, kaip ir pridera užkietėjusių senbernių ar senmergių porai, neturėdami savų vaikų, įsigijo augintinį – katiną. Šį Iljičius neretai atsinešdavo į Sovnarkomo posėdžius ir gyvūnėlis įsitaisęs ant Vovos krėslo ramiai leisdavo laiką.

1918 m. lapkričio 11 d. 11 val. nuo Kremliaus nutolusioje Vakarų Europoje pasigirdo bažnyčių varpų ir ilgesingas melodijas skleidžiančių trimitų garsai. Jie skelbė, kad daugiau nei ketverius metus visą žemyną alinęs Didysis karas (1914–1918) baigėsi.

Iš šio karo Iljičius itin daug tikėjosi. Jis manė, kad dėl savų imperialistinių interesų kariaujančios valstybės taip išseks, kad kiekvienoje jų kils proletariato revoliucija.

Iš dalies jis buvo teisus, mat už savo buvimą valdžioje Iljičius turėjo būti dėkingas būtent Rusijos visuomenę nualinusiam karui, tačiau kitur socialistinės revoliucijos taip ir neprasidėjo, o ir vidaus bei išorės priešų Sovnarkomo režimui pačioje Rusijoje netrūko.

Nepraėjo nė mėnuo nuo pasikėsinimo į Iljičių, kai Ufoje, mieste prie Uralo kalnų, tų pačių metų rugsėjo 23 d. buvo įkurta nauja Laikinoji Rusijos vyriausybė. Kiek vėliau tų pačių metų lapkričio 18 d., praėjus vos septynioms dienoms po Didžiojo karo baigties, naujoji Laikinoji vyriausybė buvo nuversta, o scenoje pasirodė naujas, iki šiol menkai reiškęsis personažas Aleksandras Vasiljevičius (1874–1920), visuomenėje labiau žinomas Kolčiako pavarde.

Beveik visą savo gyvenimą buvęs niekam neįdomus laivyno karininkas ir tyrinėtojas, Aleksandras Vasiljevičius vos per vieną naktį tapo faktiniu nekomunistinių Rusijos likučių valdovu, o jo autoritetą netrukus pripažino ne tik kitos su Sovnarkomu kariaujančios grupuotės, bet ir užsienio jėgos (t. y. baltasis Omsko režimas tam tikrą laiką buvo laikomas „tikrąja Rusijos valdžia“).

1918 m. gruodį baltieji, prisiartinę prie Permės, paėmė šį miestą kone be šūvio, o 1919 m. kovą Aleksandro Vasiljevičiaus pajėgos pradėjo savąjį puolimą prieš Sovnarkomo šalininkus, tačiau, nors joms ir pavyko pasiekti laimėjimų bei užimti keletą miestų, žmonės rūsčiais teisuoliškais veidais, padedami užkardos būrių („zagraditelnije otriady“), šaudančių dezertyruojančius saviškius, atsilaikė.

Ir kaipgi čia neatsilaikysi, kai Liaudies komisaro pareigas kariniams ir laivyno reikalams eiti imasi pats Levas Davidovičius (1879–1940)?

Teisingumo dėlei reikia pasakyti, kad už sovietinį paveldą tuomet kovojusiems žmonėms rūsčiais teisuoliškais veidais trūko ir žinių, ir įgūdžių, ir motyvacijos, tad Levas Davidovičius, gavęs Vovos sutikimą, nusprendė į Raudonąją armiją integruoti Rusijos imperijos kariškius (kad šiems nekiltų noras kvailioti, jų šeimų nariai buvo paimti įkaitais), kuriems stebėti paskyrė po raudonąjį komisarą.

Baigiantis 1919 m. balandžiui, baltųjų veržimasis į centrinę Rusiją buvo sustabdytas, o tų metų birželio mėnesį Sovnarkomo rankose atsidūrė ne tik Permė, bet ir Ufa.

1919 m. vasarą antisemitizmu garsėjančio generolo Antono Ivanovičiaus (1872–1947), dar žinomo Denikino pavarde, pajėgos pabandė surengti vieną paskutiniųjų rimtesnių puolimų, tačiau raudonieji ir šį sėkmingai sustabdė.

Aleksandras Vasiljevičius ir jo šalininkai turėjo sprukti į Sibirą, iš kurio jiems nelemta buvo grįžti.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra

Daugiau naujienų