Vokiečių meilė Rusijai

Mirus Petrui Aleksejevičiui (1672–1725), Rusijos valdžios vairas trumpam atsidūrė jo antrosios žmonos Martos (1684–1727) rankose. Manoma, kad ji buvo nekilminga ir neišsilavinusi, bet labai daili mergina iš Lenkijos-Marijos žemės valstybės kraštų. Jos tėvas veikiausiai buvo ūkininkas (gal net baudžiauninkas), o pati Marta vėliau klajojo po regioną dirbdama tarnaite, kol galiausiai vieną dieną į jos darbdavio namus užklydo Rusijos monarchas.

Iš pradžių jie tapo meilužių pora, o vėliau įteisino savo santykius. Marta pagimdė Petrui dvylika vaikų, tačiau beveik visi paliko šį pasaulį labai jauni. Pilnametystės sulaukė vos dvi dukterys, tačiau viena jų, Ana Petrovna (1708–1728), taip pat anksti mirė.

Apie Martos valdymą nieko ypatinga negalima pasakyti, nes ji karaliavo labai trumpai, tad ciniškesni tyrinėtojai netgi galėtų iškelti feministėms nemalonią versiją, kad Martos vaidmuo politiniu požiūriu buvo visiškai nereikšmingas.

Ji buvo paprasčiausia Rusijos valdovo žmona ir jo vaikų motina, tad galima tik spėti, kad ši moteris veikiausiai atokvėpio valandėlėmis suteikė valstybės reikalų ir dvaro intrigų varginam monarchui paprastos šeimyninės laimės akimirkų.

Apie Martos ir Petro santykius mūsų valstybėje yra išleistas populiarus romanas, kurį galima įsigyti specialiose prekybos vietose. Jose taip pat galima nusipirkti šokoladinių batonėlių, gaiviųjų gėrimų arba viešojo transporto bilietų.

Mirus Martai, Rusijos valdovu tapo Petras Aleksejevičius (1715–1730). Jis buvo anksčiau valdžiusio Petro Aleksejevičiaus anūkas, jo pirmosios žmonos Jevdokijos Fiodorovnos (1669–1731) pagimdyto sūnaus Aleksejaus Petrovičiaus (1690–1718) vaikas.

Vyresnysis Petras labai nemėgo savo pirmosios žmonos. Jų sūnus po daugybės šeimyninių barnių buvo apkaltintas dalyvavimu sąmoksle (jis mirė kalėjime), o jaunesnysis Petras, anksti netekęs tėvų, augo visai apleistas žymiojo senelio.

1727 m. jis tapo Rusijos valdovu, tačiau labai greitai visus nuvylė, nes nerodė jokio noro lavintis ir tobulėti, o didžiausią dėmesį skyrė pramogoms. Alkoholio nevengęs jaunasis caras mirė nesulaukęs nė penkiolikos metų (spėjama, kad nuo raupų), o kartu su juo nutrūko ir tiesioginė Romanovų vyriškoji linija.

Mirus jaunesniajam Petrui, valdžia atiteko Anai Ivanovnai (1693–1740). Ji buvo netikro vyresniojo Petro Aleksejevičiaus brolio Ivano Aleksejevičiaus (1666–1696) dukra. Petro ir Ivano tėvas buvo tas pats (Aleksejus Michailovičius, gyvenęs nuo 1629 iki 1676), tačiau motinos – skirtingos.

Sakoma, kad Ivanas Aleksejevičius pasižymėjo labai silpna sveikata ir netgi buvo nepilno proto, tad Rusijos diduomenė nusprendė, kad jis turėtų valdyti kartu su mažamečiu Petru. Teigiama, kad šiam režimui buvo sukurtas specialus dvigubas sostas.

Valdant Anai, Rusijoje labai sustiprėjo užsieniečių įtaka. Žymiausias jų buvo Ernstas Johannas von Bironas (1690–1772). Jis buvo valdovės meilužis ir tam tikru metu faktiškai tvarkė Rusijos reikalus kartu su ja. Valdant Anai, Rusija įsitraukė į Lenkijoje vykusias kovas dėl sosto (1733–1735), o nuo 1735 iki 1739 m. vėl kariavo su Osmanų imperija ir jų vasalu Krymo chanatu.

Kariaudami su turkais, rusai atgavo Azovo miestą, tačiau 1732 m. sudaryta sutartimi su persu valdovu Naderu Shahu Afsharu (1688–1747) prarado žemes Kaukaze, kurias iš Persijos buvo atėmęs Petras Aleksejevičius per 1722–1723 m. karą.

Valdant Anai, taip pat susiformavo tai, kas šiais laikais vadinama rusišku baletu. Po Anos mirties trumpai valdžiusio Ivano Antonovičiaus (1740–1764) gyvenimas primena nuotykių romanus apie tris muškietininkus ir žmogų su geležine kauke.

Rusijos valdovu Ivanas tapo dar kūdikystėje, tačiau Petro Aleksejevičiaus ir Martos duktė Jelizaveta Petrovna (1709–1762) greitai įvykdė perversmą ir uždarė Ivaną kartu su jo tėvais į kalėjimą. Mažasis Ivanas ten augo, gyveno ir mirė nesulaukęs nė dvidešimt ketverių.

Valdant Jelizavetai, Maskvoje Michailas Vasiljevičius (1711–1765) įkūrė savo žymiąją ugdymo įstaigą, apie kurios audringą seksualinį auklėtinių gyvenimą iki šiol sklando legendos po visą artimąjį užsienį, o Rusijos valstybė įsitraukė į Europoje septynerius metus vykusį karą (1756–1763).

Iš pradžių Rusija, padėdama Austrijai, Prancūzijai, Ispanijai ir jų sąjungininkėmis, kovojo su Prūsija ir Didžiąja Britanija, tačiau, mirus Jelizavetai, persimetė į kitą pusę. Nemažai kovų vyko ne tik Europoje, bet ir Amerikoje bei Azijoje, tad kai kurie ekspertai siūlė šį konfliktą pavadinti Pirmuoju pasauliniu karu.

„Kurie?“ – paklaus skaitytojai. O koks gi vis dėlto skirtumas?

1757 m. vasarą Stefano Fiodorovičiaus (1702–1758) vadovaujamos Rusijos pajėgos apsiautė ir užėmė Mėmelį, kurį panaudojo kaip placdarmą kitoms Prūsijos žemėms pulti. Tame kare prūsams rusai sukėlė nemažai problemų, tačiau vieną 1762 m. dieną Prūsijos valdovas Frydrichas II (1712–1786) sulaukė nuostabių naujienų – jo priešė Jelizaveta mirė.

Naujuoju Rusijos valdovu tapo Petras Fiodorovičius (1728–1762). Naujasis Rusijos valdovas gimė Kylyje ir beveik nekalbėjo rusiškai. Jis buvo palankiai nusiteikęs vokiečių atžvilgiu, tad netrukus Rusija perėjo į Prūsijos ir Didžiosios Britanijos pusę, atsisakydama visų mūšio lauke pelnytų pergalių.

Jo valdymas taip pat nebuvo ilgas. Netrukus Petrą Fiodorovičių nuvertė jo žmona Sofija (1729–1796). Ji buvo vokietė ir iki pat šių dienų yra garbinama kaip viena šauniausių Rusiją valdžiusių despočių.


Šiame straipsnyje: vokietijakaras UkrainojeRusija

NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

  • Desalomėjizacija – būtina
    Desalomėjizacija – būtina

    Nors dabar viešojoje erdvėje vis kalbama apie gynybą, sovietinio paveldo sergėtojų isterija mums visada primena, kad Lietuvoje yra ir kita visuomenės dalis, kuri geriausiu atveju, prasidėjus Kremliaus invazijai, nedarytų nieko, o blogiausiu &ndas...

    11
  • Kandidatų godos
    Kandidatų godos

    12 apaštalų – lygiai tiek sėdo valgyti Paskutinės vakarienės prieš Didžiąją išdavystę. 12 kandidatų į pretendentus (ko ne apaštalai?) siekia aukščiausio posto valstybėje, tačiau dar šiandien dalis j...

  • Mums labai pasisekė, antra dalis: žmonės
    Mums labai pasisekė, antra dalis: žmonės

    Du dešimtmečiai Europos Sąjungoje (ES) atnešė neabejotiną ekonominį progresą – didėjantį šalies konkurencingumą, augančias gyventojų pajamas ir perkamąją galią. Tačiau nemažiau svarbu įvertinti ir demografinius bei s...

    2
  • Rusija gali būti terorizmo auka, net jei jį vykdo jos vadovybė
    Rusija gali būti terorizmo auka, net jei jį vykdo jos vadovybė

    Terorizmas padėjo gimti Vladimiro Putino režimui. 1999 metų rudenį dirbdamas korespondentu Maskvoje, mačiau, kokį siaubą visuomenei atnešė kruvini daugiabučių namų sprogdinimai Rusijos sostinėje ir kitur. ...

  • Pagrindinė švietimo sistemos užduotis – atsparumo stresui ugdymas?
    Pagrindinė švietimo sistemos užduotis – atsparumo stresui ugdymas?

    Pagrindinė švietimo sistemos užduotis – atsparumo stresui ugdymas, bent jau toks įspūdis susidaro stebint situaciją mūsų valstybėje. ...

  • Dresūros mokykla
    Dresūros mokykla

    Akimirką stabtelėję pagalvokime, ką nuveikiame per tris minutes. Per šešias. Visa, ką darome įprastomis aplinkybėmis, atliekame nesižvalgydami į chronometrą. Nebent gaiviname širdies smūgį patyrusį žmogų, lenktyniaujame su g...

    4
  • Pravieniškių choras – be solisto
    Pravieniškių choras – be solisto

    Kol Lietuvoje sutartinai buvo dejuojama dėl tarpinių atsiskaitymų, o Vilniuje laidojo „Dėdę Vanią“, vienos Jurbarko mokyklos tualete nepilnametis talžė kitą tokį pat. Daužė, suprantama, į veidą, sunkėsi kraujas ir sirpo mėlynės. Vi...

    9
  • Nekantriųjų karta
    Nekantriųjų karta

    Rytoj pradėsime Didžiąją savaitę prieš Velykas. Krikščionims tai – ypatingas laikas nuo Kristaus įžengimo Jeruzalėn Palmių sekmadienį iki jo prisikėlimo Velykų rytą. Gyvenantiems be tikėjimo – ypatingos skubos laikas. J...

    5
  • Batalijos feisbuke – stiprioji nueinančio ministro pusė
    Batalijos feisbuke – stiprioji nueinančio ministro pusė

    Būtent toks įspūdis susidaro, stebint paskutines dienas poste skaičiuojančio mūsų krašto apsaugos ministro Arvydo Anušausko veiksmus. ...

    3
  • E. Lucasas: E. Macrono nenuspėjamumas atsiperka
    E. Lucasas: E. Macrono nenuspėjamumas atsiperka

    Prancūzijos politika Ukrainos atžvilgiu dažnai yra ydinga, bet niekada nebūna nuobodi. Normandijos formatas ir Minsko susitarimai po pirminio Rusijos puolimo prieš Ukrainą 2014-aisiais atskleidė senųjų Vakarų šalių požiūrį į Rusijos...

Daugiau straipsnių