Viešumą pamėgo sukčiai, veidmainiai ir niekšai

P.Paškevičius. „Žiniasklaida vis labiau nuvilia“, „Klaipėda“, 2005 09 14.

Ką jau čia kalbėti apie kai kurių žiniasklaidos atstovų profesionalumą ir etiką, jei jie patys neraudonuodami viešumoje sako netiesą, o jų pačių gyvenimas - pavyzdys, kaip galima visiškai prarasti bent menkiausius žmogiškumo bruožus.

O labiausiai sukrečia tai, kad vienas buvęs redaktorius viešumoje tiek įgudo meluoti, jog net šleikštu skaityti. Visad manydavau - tiek jau to, teatleidžia jam Dievas. Tačiau kai viename dienraštyje perskaičiau išspausdintas jo mintis, nutariau, kad nebegalima su tuo daugiau taikstytis.

Man įsiminė tai, kaip viename leidinyje šis žmogus gyrėsi savo meile ir atsidavimu dabartinei savo žmonai ir šeimai, nors realybėje buvo visai ne taip. Darbovietėje jis turėjo valytoją - jauną meilužę, su kuria darbo dienomis savo kabinete užsidarydavo 17 valandą.

Reikia manyti, ten jis jai deklamuodavo ne tik savo niekam tikusius eilėraščius, kuriais jis kiekviena proga nuodydavo laisvalaikį kolegoms. Matyt, jaunai moteriai atrasdavo ir kitokių įsiteikimo būdų.

O sostinėje iki šiol skursta likimo valiai su vaikais palikta pirmoji žmona, į kurią tas žmogus be jokios sąžinės graužaties nusispjovė, nes sutiko „rudakę“.

Tačiau net ir tie buvusio žiniasklaidininko praeities faktai jam netrukdo nemokamai dalijamo laikraščio puslapiuose kiekviena proga moralizuoti ir auklėti kitus.

Tas žmogus, matyt, jau pamiršo, kaip jis pats elgėsi. Pavyzdžiui, kaip jau rytais imdavo gerti savo paties kabinete ir kartais net vaikščiodavo apsišlapinęs. Arba kaip netoli redakcijos esančiame bare dalindavo savo vizitines korteles vos pilnametystės sulaukusioms studentėms ir jas dar vaišindavo pačiu brangiausiu konjaku. Iš kur toks altruizmas? Gal iš neišsenkančios meilės poezijai?

To redaktoriaus piniginėje nežinia kokiais būdais nuolat atsirasdavo daug pinigų, nors dešimtys jo kolegų algų nesulaukdavo bemaž porą mėnesių. Duoti 50 litų arbatpinigių barmenui jam būdavo vieni niekai. Mat žmogus savo darbovietėje apsistatė ir įtartinais asmenimis, kurie taip pat nežinia iš ko greitai susirentė namus ir iki šiol labai neblogai gyvena.

Labiausiai šis redaktorius mėgo tuos žurnalistus, kurie be jokio prašymo nuolat jam pataikaudavo. Ir ne tik jam, bet ir jo žmonai (antrajai, žinoma). Redaktoriui netgi labai patikdavo, kai tai būdavo daroma jo vadovaujamo laikraščio puslapiuose.

Vadinamasis žiniasklaidininkas išsigando tik tada, kai iškilo grėsmė, jog jo finansinėmis „maklėmis“ gali susidomėti kriminalistai. Tuomet persigandęs žmogus pats grąžino darbovietei pavogtus pinigus. Aišku, ne visus. Ir šiandien senaties terminas dar nėra pasibaigęs.

Tačiau tai jo nė kiek negraudina. Pjauna žmogus žolę prie savo nežinia kokiais būdais įsigyto namo ir vargo nemato.

Tai ir baisiausia, kad mūsų visuomenėje geriausiai jaučiasi būtent tokie - sukčiai, vagys, veidmainiai ir niekšai.

V.TOMKĖNIENĖ