Vieno pusdienio kelionė į Kelmę

Gyvenimas provincijos mieste iš esmės yra gana nuobodus, tačiau nejučia imi galvoti, kad tai vienas didesnių provincijos malonumų ir privalumų, kurie ateityje taps ištekliais. Jei tik jų nesugriaus vietinės valdžios. Čia yra daug erdvės – manau, kad erdvė kartu su tyru geriamuoju vandeniu bus ateities prabangos prekė pasauliniu mastu. Todėl vedami tiek smalsumo, tiek pavasarinio nuobodulio vieną saulėtą savaitgalį nusprendėme su 3-ejų metų sūneliu nuvažiuoti į Kelmę, kadangi nėra tekę ten būti, o tik pravažiuojant miestas pasirodė gražus. Juo labiau kad nuo Raseinių – tik 15 min. kelio automobiliu.

Manau, kad apie Kelmę galima rašyti nemažai. Įdomu tai, kad iš pirmo žvilgsnio šis miestas turi savyje tikro miesto genotipą, to neretai trūksta nedideliams Lietuvos miestams. Žiūrint iš įvairių apžvalgos taškų, Kelmėje yra net trys vertikalios dominantės: dvi sakralinės ir viena pasaulietinė. Tai yra gerai, nes toks erdvinis pasivaržymas visada byloja apie tai, kad čia yra potencialas kūrybinei įvairovei. Bet labiausiai mus sužavėjo ne tas miestiškasis materialusis aspektas, bet transcendentinio potyrio galimybė, kurią pasiūlo Kelmė. Tiesą sakant, lengvas misticizmas, grįstas mitologija, bei santykio tarp natūros ir kultūros akcentavimas galėtų būti visos Lietuvos prekės ženklu.

Gal ir pasirodys keistai, bet mus labiausiai sužavėjo ne tvarkingos miesto gatvės, dvaras ar dvi bažnyčios, bet senosias Kelmės kapinės. Nežinau, ar intesionaliai, ar intuityviai jos paliktos natūraliam nyksmui: akmenys apsitraukė samanomis, geležis grįžta į rūdos būseną. Jei ne stambių akmenų tvora, irgi besislepianti po sąmanomis, netgi nepagalvotum, kad čia kapinės, – parkelis, ir tiek. Taigi tai vieta, kur po truputį kultūra virsta (grįžta) į natūrą. Ir tai yra gražu, nes atitinka gyvenimo ir visatos dėsnį – niekas iš niekur neatsirada ir niekas niekur nepranyksta, keičiasi tik egzistavimo būsena.

Mąstykime toliau. Nyksmas yra nepelnytai nurašomas. Civilizacinė kultūra, tiksliau, civilizacinis būvis kaip nutolimas nuo kultūros išaukština materialų pasaulį ir daiktus jame. Todėl mes susiduriame su tiesiog absurdišku ir mūsų menkumą iliustruojančiu noru – įpaveldinti, įpaminklinti, pastatyti paminklą įvykiui, užuot savyje išlaikydami prielaidas kokio nors atmintino įvykio padauginimui savo gyvenimais ir sprendimais jame. Užuot iš geros istorinės architektūros sėmęsį įkvėpimo gerai naujai architektūrai kurti, mes įstatymu apsaugome materialią substanciją.

Tačiau visa tai niekaip negarantuoja išlikimo to, kas sudaro kiekvieno objekto pagrindą. Tai yra esmė – kultūrinė geba suvokti, kur reikia papildyti natūrą kultūra ir kur vis tiek reikėtų atsitraukti. Egzistavimo pagrindas yra žinios, tačiau ne vien tos, kurias galima įgyti mokykloje ar universitete. 1958 m. Michaelis Polanyi aprašė specifinį žinių tipą, jas pavadindamas tyliosiomis, numanomomis žiniomis (angl. tacit knowledge). Tai žinios, kurių neįmanoma perduoti kodifikuota ženklų sistema: kalba,raštu, jos ateina per patirtį. Galima sakyti, kad tai subtilesnis ir gilesnis "know-how" aspektas. Taigi egzistencinis žinojimas, leidžiantis panaudoti visą vienos ar kitos kultūros praeitį.

Eidamas Kelmės senosiomis kapinėmis vis galvojau – iš kur tas toks lietuvių tautos noras ir įprotis ant kapo užveisti daržus – apskritai perdėtai prižiūrėti artimųjų kapus. Dėl oficialios mokslinės versijos reikėtų pasikonsultuoti su etnologais, bet kažkaip intuicija pakuždėjo, kad tai bus susiję su savotišku kolektyviniu nevisavertiškumo kompleksu, kai tiek individas, tiek ir visuomenė turi vien sutrūkinėjusią istorinę atmintį. Lietuvis, kaip kultūrinis žmogus, turi gilų ryšį su praeitimi, tačiau sunki materialinė-civilizacinė istorinė patirtis nulėmė netikslų "tacit knowledge" supratimą.

Lietuviška sąmonė, kai pagalvoji, iš tikrųjų yra įstrigusi savotiškoje limbo būsenoje, kurią galime įvardyti kaip tarpsmą tarp primityvios, bet kartu ir holistinės visa apimančios kultūrinės sferos ir tarp specializuotos ir struktūruotos civilizacinės sferos. Todėl dažnai perdėtas kapo "ravėjimas" tėra būdas civilizacinėmis ir materialiomis priemonėmis gaivinti kultūrinę dimensiją, grįžti į pasaulio vienovės supratimo gebėjimą. Ir nors Vydūnas rašė, kad "materija yra dvasia sustingimo būsenoje", mes vien kultivuodami materiją matysime tik tos vadinamosios dvasios dalį. Kita vertus, praeities sureikšminimas ir jos išskyrimas iš utilitariosios dabarties bei bandymas susakralinti per vien tik jai skirtą veiksmą ar materialinį artifaktą nėra vien blogis savaime. Tai kaip tik parodo tą troškimą ir norą – tiesiog būtinybę suprasti savo kultūrinę esmę.

Jei ne stambių akmenų tvora, irgi besislepianti po sąmanomis, netgi nepagalvotum, kad čia kapinės, – parkelis, ir tiek. Taigi tai vieta, kur po truputį kultūra virsta (grįžta) į natūrą.

Taigi, kas yra esmė? Savo knygoje "Laukinis mąstymas" prancūzų antropologas Claude'as Lewi-Straussas aprašo daugybę atvejų, kai primityvios čiabuvio gentys, anuo laiku vadintos laukiniais, sugebėdavo savo aplinką suvokti visiškai integraliai ir nedalomai. T.y. jų, jokio išsilavinimo ir civilizacinio patyrimo, rašto neturinčių žmonių gebėjimai klasifikuoti savo aplinkos augalus, gyvūnus ir kitus objektus buvo pažengę į mokslui neįveikiamą lygį. Šiaurės Amerikos indėnų gentys išgyvendavo ir klestėdavo tokiose vietose ir tokiomis sąlygomis, kokiose atvykę kolonistai, turėdami daug kartų pažangesnes technologijas, skursdavo. Civilizacijos ragavusiai bet kuriai kultūrai toks suvokimas yra nebeįmanomas, tačiau esmė kaip teisinga tyliųjų žinių interpretacija yra pojūtis kultūrinių (primityvių, bet holistinių) ir civilizacinių (techninių, bet specializuotų) erdvių suderinimas.

Galiausiai remdamiesi paveldo teoretiko, filosofo Vasilio Ganiatso įžvalgomis matysime, kad paveldo objektai, taigi ir nyksme esančių kapinaičių transcendentinis potencialas ir gyvybingas miestovaizdis – yra provaizdžiai to, ką turime pasiekti. Visai Lietuvai yra būdingas glaudus natūros ir kultūros santykis, geriausias to įrodymas – archetipinis Lietuvos kultūros paveldo objeKtas yra piliakalnis, kur kultūra statoma ant natūros, pastarosios neperkeičiant, o tik atsargiai papildant. Taigi, absoliučios ramybės kaip transcendentinės tikrovės pagavos galimybės ir veržlaus fizinio gyvenimo suderinamumas – tai naratyvas, matomas daugelyje Lietuvos miestų. Tačiau kiekviename miestelyje tai reiškiasi vis kitomis priemonėmis. Ragindamas visus aplankyti Kelmę ir neapsiriboti tipinėmis lankytinomis vietomis, aš pats jau svarstau, kur trauksime su šeima kitą savaitgalį.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Miglė

Miglė  portretas
Laba diena, esu iš Kelmės. Jūsų įžvalga tiesiai į dešimtuką - senosios Kelmės kapinės yra NEREALIOS visom prasmėm: tiek (savotišku/neišvengiamu) nyksmo grožiu, tiek pačiu virsmu iš materijos į natūrą.... Kartu labai gaila, kad unikalūs kalvystės dirbiniai niekam neįdomus net kaip to meto autentika, kurią verta ir reikia dokumentuoti...... Ačiū už straipsnį - pasirodo, kažkas mato tą patį, ką ir aš matau:)))))

dar

dar portretas
Laukiame daugiau jūsų įdomių straipsnių.

nuomonė

nuomonė portretas
Lietuviai-paskutiniųjų Europos pagonių palikuonys, gal dėl to čia tradicijos kiek kitokios,negu anksčiau krikščioniškomis tapusių tautų.
VISI KOMENTARAI 6
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Deinstitutionalizacija? Pratęsiant D. Pūro pesimistines mintis
    Deinstitutionalizacija? Pratęsiant D. Pūro pesimistines mintis

    Prieš penkerius metus Lietuvoje pradėtas globos įstaigų pertvarkos projektas, gavęs milžinišką Europos Sąjungos paramą, esminio lūžio neatnešė – negalią turintys žmonės ir toliau diskriminuojami neįgalumo pagrindu, o p...

  • Susintetintas skaidrumas
    Susintetintas skaidrumas

    Šis Seimas į šalies politikos istoriją save bando įrašyti skaidriausiomis raidėmis. Užteko vos trijų ketvirčių šios kadencijos, kad pagal skaidrumo lygį ne tik pavytume, bet ir nosį nušluostytume Vakarams. ...

  • Koks bus mokslų daktaro atlyginimas 2025-aisiais?
    Koks bus mokslų daktaro atlyginimas 2025-aisiais?

    Švietimo, mokslo ir sporto ministerija skelbia, kad parengė kolektyvinę sutartį su švietimo, aukštųjų mokyklų ir mokslo darbuotojų profsąjungomis. Sutartyje įsipareigota pasiekti, kad 2025-aisiais vidutinis mokytojo darbo užmokes...

    2
  • Ar Lietuvai reikia nemokamų muziejų?
    Ar Lietuvai reikia nemokamų muziejų?

    Neseniai teko lankytis Londone, senovinių ginklų parodoje Olimpijos parodų centre. Taip pat pasinaudojau proga jau ne pirmą kartą aplankyti Britų muziejų ir Valeso kolekciją. ...

    6
  • Kai sąžinė ima kriuksėti
    Kai sąžinė ima kriuksėti

    Žinome iš sovietmečio: kuo įnirtingiau liaudis priešinasi jai peršamoms nesąmonėms, tuo labiau niršta nomenklatūros atmatos. ...

    9
  • „Meylė“ kalbai
    „Meylė“ kalbai

    Lietuvių kalbos puoselėtojų padangėje – gūdžios sutemos. Vilniaus miesto apylinkės teismas pripažino vardo Leylą teisėtumą. Teisinės ietys susikryžiavo ne dėl jo reikšmės ( žodis – arabų kilmės, reiškia "naktis&...

    20
  • Buvusios pavergtosios šalys privalo pasisakyti dėl teisių pažeidimų Kinijoje
    Buvusios pavergtosios šalys privalo pasisakyti dėl teisių pažeidimų Kinijoje

    Mes žinome. Kinijos komunistų partijos elgesys su šalies kaliniais – neišvengiamas faktas. Mums nebekyla klausimų, kas ten dedasi – mes apie tai žinome. Žinome apie milijoną žmonių, laikomų perauklėjimo stovyklose. Apie naik...

    5
  • Lvovo knygų forumas: atrastasis laikas
    Lvovo knygų forumas: atrastasis laikas

    Prancūzų rašytojas Marcelis Proustas prieš daugiau nei šimtmetį savo garsiajame romanų cikle "Prarastojo laiko beieškant" aprašė fenomeną, rodantį, kad žmogus kaip būtybė yra linkęs daugelį dalykų pamir...

  • Žioplumas išgelbėjo pasaulį
    Žioplumas išgelbėjo pasaulį

    Kadaise gyveno Leonidas Iljičius (1906–1982). Šis SSRS monarchas garsėjo vešliais antakiais ir tuo, kad mėgo viešai bučiuotis su kitais vyrais. ...

    32
  • Mes priglausime
    Mes priglausime

    Pasaulinis suokalbis tęsiasi. Rusijos sportininkai dar nespėjo dorai grįžti į tarptautinę areną, o jiems jau gresia naujos drastiškos bausmės. Panašu, kad 2020 m. Tokijo olimpinės vasaros žaidynės ir 2022-ųjų Pekino žiemos olimpiado...

Daugiau straipsnių