Pirmoji bėda – žmonės, norėdami patekti pas specialistą, susiduria su gana chaotiškai valdomomis eilėmis ir ilgu laukimo laiku. Tai sukelia visiškai suprantamą pasipiktinimą. Taip pat akivaizdu, kad neužtikrinamas gydymas ir diagnostika kuo arčiau žmogaus. Lietuvos gyventojai, kurie gyvena nutolusiuose nuo didmiesčių miestuose, rajonuose, siunčiami gydytis į Kauną ar Vilnių. Jiems ne tik tenka ilgai laukti eilėse, bet ir patirti papildomų išlaidų: reikia atvykti automobiliu, būtinas maitinimas, nakvynė ir kt.

Be to, atskirų specializacijų gydytojai Lietuvos teritorijoje išsidėstę labai netolygiai, tarkime, Kaune ir Vilniuje jų yra labai daug, o kitur trūksta. Pavyzdžiui, Panevėžyje ir Šiauliuose labai sunki kardiologų padėtis. Šiaulių ligoninėje kardiologų labai trūksta, nors ši ligoninė milžiniška, moderni, aprūpinta reikalinga aparatūra. Kardiologų, kurie ten dirba šiuo metu, itin dideli darbo krūviai, o budinčių kardiologų nepakanka.

Šiandien ES jaučiamas maždaug 4 mln. slaugytojų poreikis. Tai masinė problema, tiksinti bomba, nes jaunimas neina į šią sritį mokytis ir dirbti. 

Dar vienas didelis rūpestis – chroniškomis ligomis sergančių žmonių priežiūra ir gydymas. Tokie pacientai turi būti nuolat gydomi ir jų gydymo rezultatai turi būti stebimi. Kyla klausimas, ar galime suvaldyti hipertenzijos (aukšto kraujospūdžio) ligą. Ja serga dešimtys tūkstančių žmonių. Ar galime užtikrinti, kad jų gydymas būtų nuosekliai prižiūrimas? Tai apima ankstyvą diagnostiką ir efektyvų gydymą, neleidžiant ligai įsisiautėti ir pereiti į pavojingas stadijas. Tam reikia, kad pacientai būtų stebimi, nustatyta aktyvi konsultavimo ir gydymo korekcijos sistema. Valdant patologiją reikia sistemiškai per visą Lietuvą stebėti dešimtis tūkstančių ligonių, neleisti, kad liga pereitų į sunkesnes stadijas, ir kartu užtikrinti jų gydymą. Aktyvios gydymo praktikos ir gydymo politikos stoka yra didelė problema ne tik Lietuvoje, bet ir visoje ES.

Paciento ligos raida turi būti stebima, sykiu turi būti peržiūrėta ir mokėjimo už gydymą sistema. Kitaip sakant, sistema turi mokėti už gydymą ir išgydymą, patologijos suvaldymą, o ne tik už vizitų ir siuntimų skaičių. Todėl šeimos gydytojai turi bendrauti su antrinio ir tretinio lygio specialistais.

Dar viena visos ES bėda – milžiniškas darbo jėgos trūkumas sveikatos sektoriuje. Trūksta specialistų intensyvios terapijos greitosios pagalbos skyriuose, kur darbas, jo sąlygos yra labai sunkios ir, žinoma, darbas per menkai apmokamas. Šiandien ES jaučiamas maždaug 4 mln. slaugytojų poreikis. Tai masinė problema, tiksinti bomba, nes jaunimas neina į šią sritį mokytis ir dirbti. Šiuo metu jaučiama didelė stoka jaunos kartos žmonių, pasiruošusių būti slaugytojais ar akušeriais. Daugelyje rajonų gydytojų ir slaugytojų amžiaus vidurkis, ypač pirminėje grandyje, jau artėja prie pensinio arba yra pensinis.

Taigi atskirų specialybių stoka yra akivaizdi, nes per dešimt metų šių tendencijų ES šalyse narėse niekas nestebėjo ir nesiėmė priemonių, būtinų darbo jėgai sveikatos sektoriuje planuoti ir ruošti.

Ką daryti, kad padėtis pasikeistų? Aš kartu su EP politine S&D grupe dėjau daug pastangų, kad EP būtų sukurtas atskiras Sveikatos komitetas. Gruodžio 18 d. ši iniciatyva buvo įgyvendinta. Tai istorinis įvykis EP veikloje. Sveikatos komitete aptarsime apie sveikatos sistemų tvarumą, krizių ir gydymo patologijos valdymą, gydymo ir jo kokybės standartus. Jau esame pasiūlę, kad standartai būtų daugmaž vienodi visose 27-iose šalyse.

EP Sveikatos komitetas galės glaudžiai bendradarbiauti su visų ES šalių, tarp jų ir su Lietuvos Respublikos Seimo sveikatos reikalų komitetu, Sveikatos apsaugos ministerija, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Yra daug dalykų, apie kuriuos turime diskutuoti EP, kiekvienoje ES šalyje įžiebti diskusijas nacionaliniuose parlamentuose ir Vyriausybėse. S&D grupė palaiko ir siekia stiprinti ES programas sveikatos srityje. Didžiulis darbas laukia ruošiantis naujam daugiamečiam ES biudžetui, kur, tikiuosi, sveikatos klausimai ir jų koordinavimas sulauks daug daugiau dėmesio nei iki šiol.