Ar ji iš tiesų kilo spontaniškai? Gal dalis valdančiosios nomenklatūros atstovų paprasčiausiai nusprendė atsikratyti visiems nusibodusiu valstybės vadovu? Kodėl egzekucija pasibaigęs tirono ir jo žmonos Elenos (1919–1989) teismas truko vos apie valandą? Kas buvo tie 1989 m. gruodį siautėję ir staiga dingę „teroristai“? Ir ar jie apskritai egzistavo? Kaip galėjo atsitikti, kad nomenklatūros atstovai staiga tapo uoliais demokratais ir kur dingo slaptosios policijos „Securitate“ agentai bei pareigūnai, keletą dešimtmečių režimui padėję valdyti Rumuniją?
Šie ir kiti panašūs klausimai dar ir dabar daug kam neduoda ramybės („Radio Free Europe / Radio Liberty“ portale pateikiamas straipsnis „Rumunija: Kruvinoji 1989-ųjų revoliucija – istoriniai faktai lieka neišaiškinti“ (angl. „Romania: The Bloody Revolution in 1989 – Historic Facts Remain Obscured“, 1999 12 09), taip pat portale balkaninsight.com pateikiamas straipsnis „Buvęs CŽV analitikas naujai nušviečia pasakojimą apie Rumunijos revoliuciją“ (angl. „Former CIA Analyst Sheds New Light on Romania’s Revolution Story“, 2025 08 26).
Anot oficialios versijos, Rumunijos revoliucija prasidėjo 1989 m. gruodžio 14–16 d. Timišoaros mieste, režimui pabandžius iškeldinti vengrų kilmės protestantų dvasininką László Tőkésą (1952). Parapijiečiai ir kiti protestuotojai pasipriešino valdžios atstovams bei sulaukė žmonių iš kitų vietovių palaikymo, o iš vizito Irane grįžęs N. Ceausescu gruodžio 20 d. pasakė kalbą per televiziją ir pabandė kaltę dėl įvykių Timišoaroje suversti „užsienio jėgoms“.
Kitą dieną (gruodžio 21-ąją) N. Ceausescu pabandė suvaldyti padėtį, sakydamas kalbą per tūkstantinį mitingą, tačiau despoto pasirodymą sugadino netikėti ir labai grėsmingi iš minios sklindantys garsai. Sutrikęs diktatorius stengėsi suvokti, kas vyksta, ir atkreipti minios dėmesį rėkimu bei baksnojimu į mikrofoną, o valstybės kontroliuojama televizija laikinai nutraukė mitingo transliaciją.
N. Ceausescu piktai ragino susirinkusiuosius nurimti, tačiau dalis žmonių demonstratyviai ėjo iš aikštės, o kiti atvirkščiai – bandė prasibrauti į Centro komiteto pastatą. Gruodžio 22 d. minios žmonių šį statinį šturmavo.
Pasklidus žinioms apie gynybos ministro pareigas ėjusio Vasile Milea (1927–1989) savižudybę, dalis kareivių ir jėgos struktūrų atstovų perėjo į protestuotojų pusę. N. Ceausescu buvo priverstas kartu su Elena sprukti sraigtasparniu, o aktorius Ionas Horia Leonida Caramitru (1942–2021) ir poetas Mircea Dinescu (1950) paskelbė apie revoliucijos pergalę.
Savo laisve diktatorius ir jo žmona džiaugėsi neilgai. Jie buvo labai greitai sugauti Tirgovištėje, o didelėje dalyje Rumunijos kelias ateinančias dienas pratrūko smurtas. Vėliau šis apie 1 tūkst. žmonių pražudęs siautėjimas buvo pramintas „skirtingų politinių grupuočių kova“, „teroro aktais“, „bandymais įvykdyti kontrrevoliuciją“ ir „klaidingo gyventojų bei ginkluotų pajėgų susišaudymo rezultatu“.
Gruodžio 24 d. naujoji Rumunijos valdžia, pasivadinusi „Nacionalinio gelbėjimo fronto taryba“ („Frontul Salvării Naționale“), bei kariuomenė nusprendė teisti Nicolae ir Eleną, tad jau kitą dieną (gruodžio 25 d.) jiems buvo pateikti tribunolo kaltinimai dėl genocido (64 tūkst. mirčių) ir kt. nusikaltimų (portale enrs.eu pateikiamas straipsnis „Rumunijos revoliucija“ (angl. „The Romanian Revolution“, 2015 08 21). Jų teismo procesas, kaip jau minėta ankščiau, buvo formalus ir trumpas, o per jį priimtas nuosprendis – vienareikšmiškas ir neskundžiamas.
„Gėda! Gėda! Turėtumėt gėdytis! Aš rūpinausi jumis kaip motina! Liaukitės, jūs laužiate man rankas!“ – piktai šaukė E. Ceausescu, kai ją su vyru priešais filmavimo kameras rišo į sūnus tinkantys kareiviai.
Teigiama, kad pats teismo nuosprendis buvo taip greitai įvykdytas, kad net televizijos operatoriai nespėjo tinkamai jo įamžinti, tačiau egzekutoriai pasistengė per daug nesudarkyti diktatoriaus ir jo žmonos kūnų. Visuomenė turėjo žinoti, kad N. Ceausescu ir kadaise galingiausia Rumunijos moterimi tituluotos jo žmonos tikrai nebėra.
Diktatoriaus nebeliko, tačiau kiti sistemai tarnavę asmenys ne tik išgyveno, bet ir toliau dalyvavo politikoje. Panašiai atsitiko ir visose kitose Rytų bloko valstybėse, o Vaclavas Havelas (1936–2011) dar 1990 m. sausio 1 d. šį reiškinį įvardijo kaip „užterštą moralinę atmosferą“.
„Mes visi buvome pripratę prie totalitarinės sistemos ir priėmėme ją kaip nekintantį gyvenimo faktą, tuo prisidėdami prie jos įtvirtinimo. Kitaip tariant, mes visi, nors, žinoma, skirtingu mastu, esame atsakingi už totalitarinės mašinos veikimą. Nė vienas mūsų nėra tik jos auka: mes visi esame jos bendrakūrėjai“, – samprotavo naujuoju Čekoslovakijos prezidentu tapęs disidentas.
Jis buvo liberalas ir pacifistas, tačiau šį viešą kreipimąsi galima interpretuoti kaip pranašišką perspėjimą, kad komunistinės santvarkos per keletą dešimtmečių sugadino didelę dalį Europos žmonių.
Naujausi komentarai