Trokštamą pagarbą Rusijai atneštų ne bauginimai, o geranoriškumas

Pasaulio futbolo čempionatas ne vien suintensyvino turizmą į pergalingąją Kroatiją. Jis taip pat suteikė rusams menkai pažįstamą malonumą būti palankiai vertinamiems. Šio įvykio pasekmės galėtų būti ilgalaikės.

Rusijoje apstu pagarbos vertų dalykų – pavyzdžiui, pakerinti kalba ir literatūra, gamtos grožis, menas, muzika ir satyra. Beje, pastarieji dalykai dažniausiai yra puikūs ne dėl to, kaip šalis yra valdoma, o nepaisant šio valdymo.

Komunistinis žargonas nuskurdino kalbą. Komunistinė industrializacija sudarkė gamtovaizdžius ir miestus. Sovietų cenzoriai ir slaptoji policija persekiodavo ryškiausias Rusijos padangės žvaigždes, tokias kaip Ana Achmatova ir Borisas Pasternakas, o daugelis kitų gyveno užsienyje. Sovietų žiaurumą ir kvailybę išjuokiančių anekdotų šmaikštus juodasis humoras atspindėjo didelę drąsą ir sąmojį, bet vargu ar atsverdavo skurdą – šių kūrinių priežastį.

Nors ir pompastiškai giriami, sovietų „laimėjimai“ dažnai neatlaiko įdėmesnės analizės. Industrializacija buvo pagrįsta vergų darbu; kosmoso programos būta nedaug geresnės (pasiskaitykit Aleksandro Solženicyno „Pirmąjį ratą“, kad sužinotumėt, kaip dirbdavo sovietų mokslininkai). Antrojo pasaulinio karo aukos ir didvyriškumas – neabejotini. Vis dėlto ši šlovė priklauso žmonėms – rusams, ukrainiečiams ir kitiems – o ne šaliai vadovavusiems siaubūnams: juk Stalino aljansas su Hitleriu buvo ne pati menkiausia priežastis, atvėrusi kelią karui.

Be to, pagarbos stinga, nes šiuolaikinė Rusija savo susikūrimą vaizduoja kaip pažeminimą, o ne išsivadavimą. Vladimiro Putino didžiausias pasiekimas nuo 1999 metų – gebėjimas išnaudoti nacionalinio atsigavimo bangą, nulemtą gausių pajamų už energetikos išteklius, ciniškas politinis manipuliavimas ir didėjančios ksenofobijos dozės. Praeito amžiaus paskutinysis dešimtmetis (ne vien padaręs poną Putiną turtingą ir galingą, bet ir integravęs demokratinę Rusiją į civilizuotą pasaulį) dabar atmetamas kaip Sovietų sąjungos subyrėjimo ekonominės, politinės ir strateginės katastrofos žeminantis padarinys.

Rusija parodė sugebanti taškyti pinigus grandioziniams projektams. Vis dėlto pastaraisiais metais tai nepadėjo užsitikrinti trokštamos pagarbos. Užsieniečiams per 2014 metų Sočio žiemos olimpiadą labiausiai įsiminė ne sporto pergalės, o su statybomis susijusi milžiniška korupcija ir išradingas Rusijos atletų dopingas.

Karinė intervencija Sirijoje parodė, kad Rusijos veiksmai nebeapsiriboja jos sienomis. Krymo aneksija tapo didžiule dopamino injekcija visuomenei: pagaliau Rusija padidėjo, o ne sumažėjo. Tačiau užsieniečiai, užuot parodę pagarbą, į šiuos karinius laimėjimus atsakė išlaidų savo gynybai didinimu.

Rusija į tai aštriai reagavo ir apkaltino Vakarus paranoja. Tai pabrėžia esminį ir, regis, amžiną Kremliaus politikos išorinio pasaulio atžvilgiu paradoksą: Rusijos lyderiai nori pagarbos, bet kursto baimę.

Tačiau tarptautinis futbolo turnyras parodė kitokią Rusijos pusę. Dalyvavo šimtai tūkstančių aistruolių. Jie nepamatė purvinų dykynių, kuriose kur ne kur išbadėję šunys graužia sušalusius mafijos aukų lavonus, ir buvo nustebinti puikaus viešojo transporto, modernių miestų, klestinčio paslaugų sektoriaus ir draugiškų žmonių.

Aišku, dalis to buvo Potiomkino kaimas. Rusijos policija paprastai nebūna itin draugiška, ypač susidūrusi su dideliais spontaniškais sambūriais viešosiose erdvėse. Grėsmingieji vietos futbolo chuliganai buvo laikomi namuose. Ukrainiečiai ir kiti uoliai stengėsi priminti sporto gerbėjams, kad Rusijoje esama daug politinių kalinių; susirėmimai Ukrainoje tęsėsi viso turnyro metu.

Kaip bebūtų, Rusijos įvaizdis užsienyje pagerėjo. Tačiau išorinio pasaulinio įvaizdis pačioje Rusijoje irgi pakito. Kremliaus propagandininkams dabar bus sunkiau vaizduoti savo šalį kaip apsiaustą tvirtovę, puolamą iškrypėlių. Svarbiausia, kad Rusija pasimokė, jog trokštamą pagarbą galima pelnyti ne bauginant žmones, o nusiteikimu suteikti pagalbą ir patikimumu. Truputėlis šio geranoriškumo Rusijos užsienio politikoje prilygtų revoliucijai.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

  • Ar prezidento vadovaujama Valstybės gynimo taryba nieko nebereiškia?
    Ar prezidento vadovaujama Valstybės gynimo taryba nieko nebereiškia?

    Lietuvą pasiekė puiki žinia – Vokietijos gynybos pramonės gigantas ,,Rheinmetall AG‘‘ planuoja statyti Lietuvoje amunicijos gamyklą. Tai ne tik geros ir ilgalaikės darbo vietos viename iš Lietuvos regionų, Lietuvos eksporto didi...

    4
  • Žiurkėnas mumyse
    Žiurkėnas mumyse

    Reikia saugoti savo kailiuką, nes gyvename kosminės įtampos laikais. Todėl svarbu ne gynyba, o mityba. Visavertė. Tokia yra mūsų, žiurkėnų, ambicija. Misime iki susivėmimo ir gal išvengsime susinaikinimo. ...

    1
  • Po Sibirą – be vadovo
    Po Sibirą – be vadovo

    Įpusėjus 1911-ųjų vasarai, Josifas Visarionovičius Džiugašvilis (1878–1953) persikėlė į Vologdos miestą, mat caro valdžia jam čia leido pagyventi porą mėnesių. Vologdoje jis trumpam buvo užmezgęs romaną su paaugle Pelagėja Onufr...

    3
  • Kur dingo rinkimų kampanija?
    Kur dingo rinkimų kampanija?

    Gerai kažkas pastebėjo, kad pas mus nevyksta jokia rinkimų į šalies prezidentus kampanija. Praėjusią savaitę jau buvo paskelbti visi oficialūs kandidatai, tarp kurių yra milijonierių, tačiau nematyti nei plakatų, nei skelbimų su vieš...

    9
  • Ugnis ir vanduo
    Ugnis ir vanduo

    Pastarąsias dienas pasaulyje kažkaip nevaldomai įsišėlo ugnis ir vanduo – dvi iš keturių stichijų ar pradinių elementų, sukūrusių Žemę ir sudarančių jos egzistencijos pagrindą. Bent jau taip mąstyta Antikoje. ...

    1
  • Žodžiais dvoko nepridengsi
    Žodžiais dvoko nepridengsi

    Paputojo vienuoliktokų tarpinių patikrinimų jovalas, pakaitinis jo maišytojas garsiai trinktelėjo durimis, palikdamas dvoką uostyti 26 tūkst. gimnazistų, jų tėvams ir mokytojams. ...

    1
  • Jūros liga Trijų jūrų iniciatyvoje
    Jūros liga Trijų jūrų iniciatyvoje

    Geležinės uždangos jau seniai nebėra. Tačiau jos šešėlis dar juntamas. Kelių, geležinkelių, oro, energetikos ir kitokios jungtys yra prastesnės toje Europos pusėje, kuri patyrė komunistinį valdymą. Ypač prasta situacija dėl &Scaro...

  • Nevertiname, ką turime, prarandame – verkiame
    Nevertiname, ką turime, prarandame – verkiame

    Manau, kad kiekvienas žmogus tai galėtų pritaikyti sau, prisimindamas anapilin iškeliavusius artimus žmones ir nepanaudotą laiką bendravimui su širdžiai mielais. Bet šiandien ne apie tai. ...

    2
  • Kai net ir galvai reikia renovacijos
    Kai net ir galvai reikia renovacijos

    Atšyla oras, pakyla noras. Visų pirma, ginčytis, piktintis ir leisti žvygauti emocijoms dėl šildymo sezono (ne-)pabaigos. ...

    8
  • Vidaus vartojimas – Lietuvos ekonomikos augimo variklis
    Vidaus vartojimas – Lietuvos ekonomikos augimo variklis

    Išankstiniai indikatoriai rodo, kad ekonominis aktyvumas Lietuvoje laipsniškai atsigauna. Vis dėlto, kol daugelis pagrįstai Lietuvos ekonomikos atsigavimą sieja su eksporto ir pramonės rodikliais, vidaus vartojimas tampa ypač svarbiu kompone...

    1
Daugiau straipsnių