Bet per tuos du tūkstančius metų taip neatsitiko. Gal dar ne laikas, nes kosminiais masteliais – tai net ne akimirka, todėl, panašu, jog vėlgi reikės kantrybės ir ne visi sulauks tų laikų, apie kuriuos svajojo Merkelis, Kasparas ir Baltazaras.

Gerąją naujieną lemiančią Betliejaus žvaigždę danguje jau prieš kurį laiką pakeitė balistinės raketos.

Nes kaskart įvairūs ženklai rodo, kad gali būti tik dar blogiau, nei prie karaliaus Erodo, juolab gerąją naujieną lemiančią Betliejaus žvaigždę danguje jau prieš kurį laiką pakeitė balistinės raketos. Taip naujas valdovas, jaunasis Kimas, keldamas siaubą kaimynams, jau ne pirmą kartą mini Naujuosius metus.

Jam nė motais nei tarptautinės sankcijos, nei ekonominiai sunkumai, jau nekalbant apie virusą, trečius metus žudantį pasaulį, neišskiriant nė jo valdinių. Todėl šiuolaikinis Rytų karaliukas, garsiai pareiškęs stiprinsiąs savo karinius pajėgumus, neeikvoja energijos smulkmenoms, bet toliaregiškai žvelgia į priekį, kai galės ateiti, kur nori, ir pasiimti, ką nori. Todėl priemonės ir ištekliai (ypač žmogiškieji) šiame etape jokios reikšmės neturi, nes ir statusas jo jau yra toks, kad jis pats garbinamas tarsi gyvasis dievas, bet jam norėtųsi dar miros, dar smilkalų ir dar aukso.

Ir – ramių garbintojų, ne tokių, kaip karalystėje, toje – labiau į vakarus, turtingoje naftos ir dujų, kur dėl pastarųjų kainų kaip tik po Naujųjų ir sukilo prasčiokai, o su jais ir kone visa gentis (užsimanė gyventi geriau – Vakarų demokratijų užkratas baisesnis už koroną), kuriai malšinti prireikė net specialiųjų priemonių. Ir neatrodo, kad jie ketina nurimti. Tokios sumaišties dangiškajam Kimui nereikia. Bet tegul bijo priešai, nes jo tauta atspari svetimų šių idėjų užkratui, ji tvirta ir kantri. Tai naujo tobulo ateities žmogaus etalonas, kuris yra pajėgus ištverti net atominį karą. Jie pajėgs ištverti ir pasaulio pabaigą.