Perskaitę "Kauno dienos" (2009 03 02) publikaciją "Dėstytojai nebyliai purkštauja", nutarėme pasidalyti savo pastebėjimais šia tema. Pirmiausia turime pabrėžti, kad nesame tie dėstytojai, kurie anonimiškai purkštauja. Mūsų pozicija visai kita nei tų kolegų, kurie anonimiškai kalba apie jiems rūpimas problemas.

Mūsų universiteto bendruomenė nėra itin didelė ir, žinoma, joje vyrauja įvairiausios nuomonės bei nuostatos. Ir tai, be jokios abejonės, yra ne tik mūsų, bet ir bet kurios kitos bendruomenės stiprybė. Visuomet atsiranda ir nepatenkintų asmenų, manančių, kad daug kas yra blogai. Ypač kuomet atsiduriame neaiškumo, įtampos ir krizės situacijoje. Tuomet gali atrodyti, kad tavęs neišklauso, negirdi, nesupranta.

Tačiau egzistuoja akivaizdus skirtumas (pas mus, deja, dažnai pamirštamas) tarp konstruktyvios kritikos ir opozicijos ir tarp elementaraus asmens ar institucijos juodinimo. Nebūtinai iš piktos valios ar noro pakenkti. Tik visiškai paranojiška sąmonė visur gali įžiūrėti sąmokslus ir pavojus. Priežastys gali būti ir kitos – greitas gyvenimo tempas, žinių srauto ir laiko jį aprėpti nesuderinamumas, galų gale gal ir vienos kitos išmoktos pamokos primiršimas.

Šeštadieniai – ne bausmė

Čia pat reiktų pasakyti ir kitą dalyką. Šeštadieniais dirbti mūsų niekas neverčia ir juo labiau nemokamai. Konsultacijų moksleiviams dalyviai – savanoriai, bent jau mudu, galintys bet kada atsisakyti šio darbo. Sutarta ir tai, kad už šias konsultacijas bus mokama. Darbas šeštadieniais nėra jokia naujovė ar sensacija.

Jau nemažai metų VDU rudens pradžioje dirba ir šeštadieniais, kompensuodamas paskutiniosios rugpjūčio savaitės laiką. Mat anksčiau studijos VDU prasidėdavo rugpjūčio pabaigoje. O ką jau kalbėti apie neakivaizdines studijas. Paskaičius straipsnį peršasi ir kita išvada: neakivaizdinių studijų studentai verčiami mokytis ir šeštadieniais.

Keista, kuomet formalūs struktūriniai elementai pateikiami kaip esmių esmė, o laisvas apsisprendimas, susitarimas ir kita pasilieka kažkur, gerų geriausiu atveju antrame plane. Nors tiek, kiek patyrėme savo kailiu – ir kaip studentai ir kaip dėstytojai – būtent argumentai, galimybė rinktis ir susitarti tarpsta pirmame plane.

Reikėtų pasidomėti istoriku

Straipsnyje, atrodo, išklausytos abi pusės, pateiktos jų mintys, bet atrodo keistai, kad vienas svarbesnių šaltinių įvardijamas nepanorusiu atskleisti savo tapatybės.

Žinoma, tai nėra joks precedentas – gana dažnai pasitaiko anonimiškų interviu ir jų pateikiama informacija yra vertinga. Bet sakydami "vertinga" nesakome, kad ji būtinai yra teisinga. Vienas istorikų ir jos teoretikų Edwardas Heliotas Carras yra pastebėjęs istorikui gana reikalingą dalyką: "Prieš skaitydamas istoriją, pirmiausiai pasidomėk istoriku."

Jei šaltinis nori likti anonimu – tebūnie, bet žurnalistas visgi turėtų žinoti to asmens nuostatas, vertybes ir kitus dalykus. Akivaizdu viena: anonimai nepalankiai vertina situaciją VDU ir, žinoma, tai yra jų teisė. Kliūva tik tai, kaip jie pateikia savo mintis: kuriama baisi baugi nuomonė apie VDU kaip apie kone kriminalizuotą struktūrą, kur dirba tik savi, bet kokia kritika yra persekiojama, o viešai kritiką pareiškęs asmuo gali netekti net darbo.

Žinutė išties liūdna, jei taip būtų. Manome, kad VDU egzistuoja kritinė masė bendruomenės narių, kurie supranta universiteto misiją, jo veiklos principus, teikiamas galimybes ir atsakomybę. Belieka pakartoti banalią tiesą, kad universitetai dažniausiai būna laisvos ir kritiškos minties židiniu, įskaitant ir save pačius. O VDU, mūsų galva, toks ir yra. Neteko girdėti ar sužinoti, kad dabartinė universiteto administracija už kritiką būtų pasielgusi bent kiek panašiai, kaip kad pateikia straipsnio anonimai.

Taip pat akmuo turėtų kristi ir į savąjį daržą – labai keista, kuomet dėstytojas ar dėstytoja slepiasi už anonimiškumo širmos. Juk universitetas, be kita ko, turėtų mokyti ir drąsos bei rišlių ir pagarbių oponentams argumentų išsakant savo poziciją.

Mūsų galva, anonimiškumas su universitetine laikysena ir misija vargu ar susijęs. Dėstytojai kaip tik turėtų būti vieni tų, kurie drįstų kalbėti viešai ir nebijoti savo minčių kritikos. Kitaip kyla pavojus, kad universitetai ims rengti prisitaikyti linkusias asmenybes, gebančias be didesnių skrupulų atskirti žodžius nuo darbų, savo mintis nuo savosios asmenybės ir atsakomybės už tai, kas sakoma, ar daroma, tai, žinoma, nieko gero neduotų.

Kritika kaip šansas keistis

Norime pabrėžti, kad mes nenorime likti anonimais ir pasijusti ne savo, juolab visai nemaloniame kailyje – iš vadinamosios anoniminės kritikos nepasirašytume nė po vienu žodžiu.

Žinoma, tai nereiškia, kad VDU yra idealus universitetas ir mes neturime jokių problemų. Anaiptol, tačiau net ir sudėtingų akimirkų ir iššūkių atveju norėtųsi, kad viskas būtų sprendžiama konstruktyvios kritikos ir dialogo būdu, o šis procesas universitete, beje, ir vyksta.

Galiausiai problemų ir ydų įvardijimas yra būtinas žingsnis siekiant tobulėti. Tai vienodai tinka tiek asmeniui, tiek institucijai (kad ir mūsų VDU), tiek ir žiniasklaidai.

Norėtųsi palinkėti, kad didesni ar mažesni suklupimai nemažintų pastangų informuoti visuomenę, o taptų priemone geriau ir kokybiškiau atlikti savo misiją. Nes nuo to, kaip kalbame apie pasaulį ir kokį jį parodome, priklauso taip pat labai daug, o jį parodyti aiškiai, analitiškai ir subalansuotai žurnalistai turi visus svertus ir galimybes. O mes, kaip kritiški skaitytojai, bandysime ne stoti į bekompromisę opoziciją ir ataką, bet įvardyti netikslumus ir nesusipratimus, ypač tuomet, kai matyti, kad pateikiama informacija nėra subalansuota, o mes neduok Dieve tampame nebyliomis ir nieko bendra neturinčiomis iliustracijomis.