„Pasakiau, kad noriu susitikti su Michailu Gorbačiovu ir padaryti tai artimiausioje ateityje. Nujaučiau, kad tai svarbu, tačiau mūsų administracijoje tvyrojo skirtingi jausmai. Vis dar buvo šioks toks vangumas dėl besikeičiančios realybės ir to, koks iš tikrųjų buvo M. Gorbačiovo širdies plakimas, jo pulsas“, – 24-oje CNN dokumentinio serialo „Šaltasis karas“ („Cold War“, 1998–1999) serijoje poetiškai apie pasirengimą Maltos susitikimui (1989 m. gruodžio 2–3 d.) pasakojo George’as Herbertas Walkeris Bushas (1924–2018).
„Malta buvo vieta, kurioje mes pirmą kartą pasakėme, kad nebelaikome vienas kito priešais“, – tame pačiame seriale konstatavo Gorbačiovų giminės atstovas Michailas Sergejevičius (1931–2022).
Daugiau nei keturis dešimtmečius konkuravusios branduolinės galiūnės susitarė nebesivaržyti, tačiau tai anaiptol nereiškė, kad SSRS nomenklatūros rūpesčiai baigėsi.
Tuo metu viena pagrindinių Michailo Sergejevičiaus galvos skausmo priežasčių buvo Baltijos valstybės, kurias dar 1939 m. rugpjūčio 23-iosios sutartimi pasidalino SSRS ir Trečiasis reichas. Išspręsti šį klausimą jis buvo pasiryžęs asmeniškai.
„Vilnius, Sovietų Sąjunga. M. S. Gorbačiovas šiandien atskrido į Lietuvą ir, perspėdamas, kad jų nepriklausomybės siekiai gali sukelti nacionalinę tragediją bei kad nuo jų pasirinkimo priklauso jo asmeninis likimas, paragino nerimstančius tenykščius žmones likti SSRS sudėtyje. Sovietų lyderiui kreipiantis į kelių šimtų žmonių minią Vilniuje, Lietuvos sostinėje prasidėjo ir apie 200 tūkst. žmonių, reikalaujančių atkurti ikikarinę Baltijos respublikos nepriklausomybę, mitingas. Jo komentarai buvo skirti atvėsinti nepriklausomybės šalininkų užsidegimą ir žymi svarbios užduoties įtikinti Lietuvos komunistus atšaukti sprendimą atsiskirti nuo federalinės komunistų partijos pradžią. „Patinka mums tai ar ne, mes esame susieti pastaruosius 50 metų“, – padėjęs vainiką prie Vladimiro Iljičiaus Lenino paminklo, eidamas su kelių šimtų žmonių minia, sakė M. S. Gorbačiovas“, – pasakota „Los Angeles Times“ straipsnyje „M. S. Gorbačiovas perspėja lietuvius: „Nuo atsakymo priklauso jo likimas“ (angl. „Gorbachev Warns Lithuanians: Says Own Fate Relies on Reply“, 1990 01 11).
Antrasis tuo metu ramybės sovietų nomenklatūrai nedavęs regionas buvo Kaukazas, kuriame nepriklausomybės siekiai persipynė su abipusiu skirtingų etninių grupių religiniu bei nacionalistiniu priešiškumu. Šis neretai pasireikšdavo klaikiais smurto protrūkiais.
„Pašaliniam stebėtojui pavienės žudynės galėjo atrodyti atsitiktinės, tačiau tai buvo užplūstančios ir nuslūgstančios bangos, suformuotos iš neapykantos bei nuožmumo, tad mes visą tą laiką gyvenome įtampoje, o mūsų bendruomenės buvo puldinėjamos tiek puolant pavienes šeimas, tiek per platesnio masto išpuolius. Daugelį mėnesių slėpėmės savo bute, tikėdamiesi, kad smurtas prieš armėnus baigsis, tačiau jis niekada nesibaigė. Mano tėvas buvo pasiruošęs išvykti, nepaisant sunkumų, su kuriais susidurtume palikdami viską ir bandydami susirasti gyvenamąją vietą bei leidimą dirbti kitose Sovietų Sąjungos srityse. Mano mama netikėjo, kad intelektualumu ir daugiakultūriškumu pasižymėjusiame Baku mums gali nutikti kažkas siaubingo. Tačiau vieną dieną jai kažkas nutiko. Ji sugrįžo namo ir pasakė, kad mes išvykstame. Mes viską palikome ir pabėgome. Vos pavyko išsigelbėti“, – apie to meto padėtį pasakojo viena liudininkė (puslapyje asbarez.com pateikiamas straipsnis „Išgyvenusioji Baku pogromą kongrese pasakojo apie žudynių siaubą“ (angl. „Baku Pogrom Survivor Details Horrors of Massacres in Congress“, 2020 02 21).
Smurtas prieš armėnus buvo siaubingas, tačiau valdančiajai SSRS nomenklatūrai tai veikiausiai tebuvo pretekstas grubia jėga užslopinti separatistines nuotaikas Azerbaidžane. 1990 m. sausio 19–20 d. sovietinė kariuomenė, vykdydama Kremliaus įsakymą, pabandė perimti Baku kontrolę. Spėjama, kad per kelias dienas buvo nužudyta apie 200 žmonių ir dar apie 800 buvo sužeista.
„Gerai prisimenu tą šaltą, vėjuotą sausio naktį. Budėjau su draugais viename pagrindinių kelių, vedančių iš oro uosto į miestą. Tėvai buvo išvykę į miestą, tikėdamiesi mane susirasti, tad su jais nepavyko susisiekti. Vėliau pirmą kartą gyvenime pamačiau tėvo ašaras; jis ir mano mama nuėjo į morgus manęs ieškoti, ten rado dešimtis lavonų išguldytų eilėmis kruvinuose koridoriuose. Jie matė moterų ir vaikų, azerbaidžaniečių, totorių, armėnų, žydų, lezginų, rusų kūnus“, – pasakojama „Radio Free Europe / Radio Liberty“ portalo straipsnyje „Praėjus dviem dešimtmečiams po Juodojo sausio Azerbaidžanas vis dar kovoja už laisvę“ (angl. „Twenty Years After „Black January“, Azerbaijan Still Struggles For Freedom“, 2010 01 20).
(be temos)