Šventes sekina idėjų badas

Jeigu dienraščio „Klaipėda“ žurnalistai atliktų apklausą, ar klaipėdiečiai švenčia Vasario 16-ąją, bijau, kad rezultatai būtų nedžiuginantys.

Tokios mintys peršasi po pirmadienio renginio – Lietuvos valstybės atkūrimo dienos šventės, vykusios Atgimimo aikštėje.

Susirinko nedidelis būrelis pakiliai, patriotiškai nusiteikusių žmonių. Tačiau ko gi norėti, kad lietuviai tokiomis kaip ši reikšmingomis valstybei progomis išties džiaugtųsi ir didžiuotųsi kaip, tarkime, amerikiečiai, švęsdami savo nepriklausomybės dieną.

Kaip gali formuotis gražios, uostamiesčio bendruomenę suburiančios tradicijos, kai taip organizuojamos visuotinės miesto šventės? Kodėl Pilies džiazo festivalis, Jūros šventė gali būti Klaipėdos pasididžiavimu, o Vasario 16-oji – ne?

Kodėl valstybinės šventės pas mus būtinai turi būti niūrios, nuobodžios, formalios?

Ir nori nenori kyla pasvarstymas, jog galbūt todėl, kad jų organizatoriai nepasivargina įdėti bent kiek širdies, kūrybiškumo ar, tiesiai šviesiai tariant, tiesiog tinkamai neatlieka savo darbo?

Manyčiau, kad nemaža dalimi šis požiūris išliko įsišaknijęs iš sovietmečio laikų, kai į valstybines šventes žmonės buvo varomi varu.

Aš nekalbu apie tuos Vasario 16-ajai skirtus renginius, kurie vyko įvairiose uostamiesčio salėse ir, jei neklystu, daugiausiai buvo mokami.

Šventė Atgimimo aikštėje galėjo – ir turėjo! – tapti tuo gyvu, šventiškai šurmuliuojančiu traukos centru, į kurį plūstų miestiečiai. Tačiau netapo.

Puikūs maršai, pasitempusių kariūnų paradiniai pasirodymai ir karšta arbata – štai ir bene vertingiausios viso renginio scenarijaus detalės. Pagailo folkloro ansamblio dainininkų – kaip sakoma, ne tuo laiku ir ne toje vietoje.

Mano nuomone, sužvarbusiems nuo žiemiško oro žmonėms reikėjo ne lyriškų dainų, o linksmų, į šokio sūkurį sukviečiančių liaudies kapelų muzikantų pasirodymų, kad šventės dalyviai neimtų skirstytis, vos pasibaigus oficialiajai renginio daliai.

Galiausiai turime ir nemažai žinomų popdainininkų, kurie, manyčiau, tokia proga savo miestui tikrai neatsisakytų dovanai surengti kad ir nediduką koncertą. O kur dar mūsų Muzikinio teatro balsai? Tad kodėl tokia koncertinė programa taip pat negalėtų tapti gražia tradicija?

Kodėl aikštės prieigose negalėtų šurmuliuoti liaudiška mugė su raguoliais meduoliais, ne tik karšta koše, arbata, kava, bet ir vynu? Kodėl čia pat, vietoje, nebūtų galima įsigyti įvairių suvenyrų tautine tematika?

Tai tik ekspromtu kilę pasvarstymai ir pafantazavimai, kokia ši šventė galėtų būti. Galbūt jie ne visi teisingi ar įgyvendinami. Tačiau manyčiau, jog kūrybiškų žmonių galvose užvirtų daugiau įdomių idėjų ir vizijų. Ir nereikia, kaip visada, dejuoti, kad trūksta pinigų – svarbiausia turėti noro ir nepagailėti pastangų.

Gal tokie pasvarstymai bus naudingi artėjančios kitos svarbios valstybinės šventės – Kovo 11-osios rengėjams.