Sunkus politinis atvejis

Vėlyvą sekmadienio vakarą atrodė, kad viskas aišku: išsirinkome Seimą, į kurį patekusios trys kairiojo centro politinės jėgos susitarė dėl valdžios dalybų. Jos užsitikrinusios gerokai daugiau kaip pusę mandatų parlamente, todėl tereikėjo laukti, kaip jos pasiskirstys atsakomybe būsimojoje Vyriausybėje.

Bet atėjo kitas rytas po rinkimų. Savo žodį tarė Prezidentė. O ji ėmė ir pasakė griežtą „ne!“ su teismais reikalų turinčiai Darbo partijai. Ir idiliškas susitarimas dėl valdžios ėmė griūti it kortų namelis. Nes akivaizdu, kad be Darbo partijos vargu ar įmanomas koks nors patvaresnis politinės valdžios rūmas.

Tad kas dabar bus? Nejaugi mūsų laukia kankinamai ilgas politinio tąsymosi procesas, kuris baigsis kokia nors bjauria krize, neramumais, sumaištimi ir klegesiu?

Tik nereikia dramatizuoti padėties. Juk niekada nebūna taip, kad nebūtų kaip nors – galima nė neabejoti, kad be valdžios, be naujos Vyriausybės neliksime. Ji tikrai atsiras. Kokia nors.

Tiesa, gali atsitikti taip, kad per valstybės vadovės „malonę“ įgysime politiškai nepatvarų darinį, silpną Vyriausybę, kuri bus priversta nuolat laviruoti tarp ją sudarančių partijų interesų. Tokia Vyriausybė nieko doro negebės nuveikti, nes paskęs vidinėse intrigose ir galų gale suduš į šipulius. Ir tada reikės ieškoti naujos valdžios formulės, naujų pajėgų jai suformuoti. Taip bus prarastas brangus laikas.

Bet gal Prezidentės pasiūlymas nesudaryti koalicijos su įtartina partija bus naudingas visai politinei sistemai stiprinti, jai sveikatinti? Gali būti ir taip.

Juk valstybės vadovės „veto“ Darbo partijai atveria puikias galimybes tradicinėms, sisteminėms socialdemokratų ir konservatorių politinėms jėgoms susėsti prie vieno stalo ir ieškoti sprendimų „vardan tos Lietuvos“.

Užsienyje „politinė vaivorykštė“ – jokia naujiena. Būta bandymų nupiešti ją ir Lietuvos politinėje padangėje. Kol kas jie nebuvo sėkmingi.

Ar šis kartas bus išimtis?

Kita vertus, Prezidentės pareiškimas panašus į taktinį žingsnį, siekiant priversti Darbo partiją mažinti apetitą ir neįsijausti į vaidmenį tos politinės jėgos, nuo kurios čia viskas priklauso.

Jeigu ši partija tai suvoks, galima tikėtis atsakomųjų kompromisinių Prezidentės žingsnių. Ji tada „lengva dūšia“ turės teisę nusileisti savo principams ir pasirašyti dekretus dėl Vyriausybės su Darbo partija sudarymo.