1988-ųjų sąjūdininkas

Tarybų valdžia, murdydama žmones su savo "vienintele ir teisingiausia" komunistine ideologija, padarė vieną gerą darbą Lietuvai. Tiesa, tai buvo atvirkštinis rezultatas anos valdžios siekiams.

Prieš sugriūvant Sovietų Sąjungai Lietuvoje buvo šimtai tūkstančių žmonių – tikrų idealistų, ištroškusių permainų. Žmonių, kuriems buvo kraupu dėl stalinizmo nusikaltimų, chruščioviško avantiūrizmo ir gėda dėl brežnevinio marazmo. Jie niekada nesutapatino savęs su Sovietų Sąjunga. O kartu juos visus vienijo nacionalizmas – atsakas į didžiarusiškąjį šovinizmą.

Tuomet, 1988-aisiais, Sąjūdis negalėjo neatsirasti. Tuomet žmonėms reikėjo tik idėjų, o joms įgyvendinti buvo daugiatūkstantinė talka.

Kai dabartiniai idealistai bando Lietuvą prikelti naujam Sąjūdžiui, visa tai atrodo labai graudžiai. Tauta yra visiškai pasikeitusi. Žmonės dabar kur kas pragmatiškesni, labiau skeptiški – todėl visiškai pasyvūs.

Palyginkime du įvykius: vieną iš Sąjūdžio laikų ir dabarties, tai yra "Bananų balių" ir "Garliavos mergaitės ėmimo akciją".

Dabar jau reikia daug kam priminti, kas buvo tas "Bananų balius".

1988-ųjų rugsėjo 28 d. Katedros aikštėje Lietuvos Laisvės Lyga (LLL) surengė nesankcionuotą mitingą 1939 metų Molotovo-Ribbentropo sutarčiai, pagal kurią nepriklausoma Lietuvos Respublika pateko į SSRS įtakos sferą, pasmerkti.

Prieš prasidedant LLL demonstracijai Katedros aikštę apsupo ne tik milicija, bet ir specialieji vidaus kariuomenės daliniai, iškviesti iš Minsko. Juos su Lietuvos komunistų partijos centro komiteto (LKP CK) pirmojo sekretoriaus R.Songailos ir LKP CK antrojo sekretoriaus N.Mitkino žinia atsiuntė vidaus reikalų ministras S.Lisauskas.

Žmonės nebuvo informuoti, kad mitingas uždraustas, todėl atėjo į Katedros aikštę. Apie 18 val. kareiviai, apsiginklavę metaliniais šarvais, plastikiniais skydais bei neperšaunamomis liemenėmis, priartėjo prie susirinkusiųjų ir pradėjo juos mušti guminėmis lazdomis (vadinamaisiais "bananais"). Po šių smurto aktų buvo priversti atsistatydinti LKP CK pirmasis sekretorius R.Songaila ir antrasis sekretorius N.Mitkinas. Vietoj jų paskirti A.Brazauskas ir V.Beriozovas.

O kuo baigėsi Garliavos įvykiai? Kalti liko tie, kurie gynėsi nuo prievartos. Seimas, išskyrus vieną kitą parlamentarą, net nebandė sužinoti, kaip iš tikrųjų įvykiai klostėsi atimant iš globėjų mergaitę. Niekas nesiaiškino, ar pareigūnai teisėtai žalojo susirinkusius žmones ir mergaitės globėjus. Paskui parlamentas net išdrįso atiduoti prokurorams ir teisėjams "ant deserto" Neringą Venckienę.

Protesto akcijos, kurios nusirito po Garliavos įvykių, buvo tik du lašai vandens ant įkaitusios keptuvės. Niekas net ir po tokios neteisybės siautulio nesugebėjo pakelti žmonių, surengti daugiatūkstantinių pasipriešinimo akcijų ir išreikalauti bent jau vidaus reikalų ministro atsakomybės.

Dar daugiau. Po Garliavos įvykių pavyko suskaldyti dabartinius idealistus į tris partijas, supykdyti vien dėl to, kam priklauso puiki viešųjų ryšių požiūriu frazė "Lietuvos sąrašas". Dabartinius idealistus priešino ir pavadinimas "Drąsos kelias". Juk tai labai panašu į Drąsių Kedį, nes jau niekas nebenuplaus nuo jo žudiko etiketės, kurią jam prisiuvo tie, kurie neturi teisės laikyti kaltu žmogaus, kol taip nenusprendė teismas.

Sąmoningai rašiau "dabartiniai idealistai", siekdamas juos atskirti nuo Sąjūdžio laikų idealistų. Dabartiniais niekas nebetiki, nes jie ne tie, kurie nepaisydami, ką parašys laikraščiai, kaip balsuos rinkėjai, ėjo į tikslą vieningai septynmyliais žingsniais. Nors pavykdavo vieną kitą atskelti, tačiau tai nieko nelėmė. Sąjūdis, toks, koks gimė, atsilaikė net ketverius metus nuo 1988-ųjų vasaros iki 1992-ųjų vasaros, kai buvo sukapotas į vieno lyderio partijas.

Netikiu, kad atsiras tokia jėga, kuri pakels tautą į naują Sąjūdį. Paprasčiausiai jau esame nebe tie. Mes daug pragmatiškesni, turime aibes savų interesų, išmokome vergauti pinigams, tapome – paradoksas – dar labiau pažeidžiami nei tarybų valdžios laikais.

Tuomet neturėjome ko prarasti – nebent pančius. O dabar! Bet kurį turintį darbą žmogų galima už pažiūras išgrūsti į darbo biržą per penkias minutes. Ir pasmerkti benamio daliai, kai bankai už negrąžintą paskolą atims butą.

Bet kurį drąsesnį verslininką galima vienu kontrolės smūgiu sutraiškyti kaip musę. Ir jis liks ne tik be verslo, bet ir su skolų našta visam gyvenimui.

Netgi Seimo narys, išdrįsęs neįtikti savo partijos viršūnėlei, iš sudaromo rinkimų sąrašo viršaus gali nukeliauti į jo vidurį ar apačią. Ir atvirkščiai – įtikęs gali pašokti sąraše net per šimtą vietų į priekį.

Sakysite, argi tai kaina už idėją? Anksčiau žmonės dėl idėjos ėjo ant laužo. Taip, Jūs teisūs, bet, deja, anksčiau.