Štai tokie buvo metai

2018-aisiais netrūko aštrių diskusijų jautriais klausimais. Metus pradėję su pasauliu nuvilnijusia #metoo banga, užbaigėme juos vaikų atiminėjimo skandalų virtine. Ironiška, kad temos, su kuriomis vertėtų elgtis atsargiai ir rūpestingai it su krištoline vaza, pravėrė įsiūčiu kunkuliuojančią Pandoros skrynią. Ko ten tik nebuvo: ir nukentėjusių moterų keikimo, ir neadekvačių grasinimų kaltinamiesiems, nepelnytų teisingumo rankos kirčių padorioms šeimoms, visiškai atvirkštinės reakcijos su teiginiais "mus daužė, ir nieko – normalūs išaugom" bei gąsdinimų mirtimi tiems, kurie tikėjo besielgią pilietiškai.

Bet tūlžingiems nenorminės leksikos šūkaliojimams visai nebūtinos subtilios temos, gausios nutylėjimų, skaudulių ir rūko, per kurį net ir stovintiems šalia sunku suprasti, kaip yra iš tikrųjų. Štai džiaugėmės atkurtos valstybės šimtmečiu, tačiau dorovės ir lietuvybės sergėtojai netrūko alkūnėmis apstumdyti tų, kurie, čia gimę, augę, kuriantys ir mokantys mokesčius, pasak jų, mylėti Lietuvos neturi teisės. Viena dėl to, kad ne abstinentė ir internetinių drąsuolių iškeikta netyli, o pasiunčia dar toliau, kita – nes sceninis pseudonimas su nelietuviška raide.

Sugriūsime kaip visuomenė ne dėl maro ar karo, o dėl ambicijų visuomet žinoti geriausiai, principingumo nepriimti manančio arba atrodančio kitaip ar išminties trūkumo tiesiog nutylėti, jei žodis ant liežuvio galo piktas.

Netrūko ir viešų skyrybų, kai visi netingintys laidė žodinės strėles "barakuda" ar "kvailys" į nepažįstamus žmones. Tarp žinomų veidų užgimė naujų porų, kurias dėl plaukų spalvos ar panašiai absurdiškų priežasčių visuomenė suskubo pasmerkti. Tai, beje, daryti tampa vis lengviau ir socialiai priimtiniau. Anksčiau apkalbinėti būdavo tarsi ir gėda, panašiai, kaip miegoti su kaimyno žmona, – gal slapčia teikia džiaugsmo, bet viešai padorumo sumetimais niekas to neafišuoja. O štai šiandien pakanka interneto ryšio bei klaviatūros, ir pasipila negatyvo lavina. Viešpatie, net vargšės Kalėdų eglutės, ir tos, kaip kiekvienais metais, sugebėjo tapti pyktyje permirkusių pasisakymų ir susiraukusių jausmaženklių objektu.

Ir liūdniausia ne dėl to, kad garsus rėkimas vietoje empatijos ar išklausymo būdingesnis nebrandžioms, neišsilavinusioms visuomenėms. Tokios diskusijos, nesvarbu, aptarinėjama įtariama išprievartavimo istorija ar kalėdinio medžio dekoracijos, tampa tiesiog unitazu, į kurį išvemiamas sukauptas kartėlis. Nors dangstomasi mistinio visuomenės intereso gynimu ar moralės sergėjimu, iš tikrųjų tikslas – visai ne ieškoti tiesos, o tiesiog nekęsti. Ir šis pyktis veikia domino principu. Nuolatinis iš visų kampų sklindantis skalijimas verčia pajausti, kad gyveni pasaulyje be meilės. O juk būtent meilė, užuojauta ir bent minimalios pastangos pasivaikščioti įsispyrus į kito batus leidžia susikalbėti.

Senojo Testamento Pradžios knygoje yra viena ir šiandien aktuali istorija apie Babelio bokštą. Joje pasakojama, kad už bandymus suręsti dangų siekiantį statinį anuomet viena kalba šnekėjusius žmones nubaudė Jahvė – visi jie prabilo skirtingomis kalbomis. Kadangi nebegalėjo vieni kitų suprasti, bokštas taip ir liko nepastatytas. Metant žvilgsnį į praėjusius metus, darosi baugoka, kad aukštesnės jėgos panašiai už kažką baudžia ir mus. Neramu, kad sugriūsime kaip visuomenė ne dėl maro ar karo, o dėl ambicijų visuomet žinoti geriausiai, principingumo nepriimti manančio arba atrodančio kitaip ar išminties trūkumo tiesiog nutylėti, jei žodis ant liežuvio galo piktas. Žinoma, ateitis priklauso tik nuo mūsų. Šiek tiek perfrazavus vieną šaunų humoristą, net galima pasakyti: "Štai tokie buvo metai. Kiti, tikėkimės, bus geresni."