Šiandien paskaitų nebus

„Maskva. Bulgarijos prezidentas Todoras Živkovas, ilgiausiai valdęs Rytų Europos lyderis, penktadienį atsistatydino, įstumdamas savo šalį į regioną apėmusį politinį sūkurį. Po 35 valdymo metų atsistatydinusį 78 metų T. Živkovą, kaip spėjama, siekiant paskatinti pagrindines politines ir ekonomines reformas šalyje, Bulgarijos komunistų partijos generalinio sekretoriaus poste pakeitė 53 metų Petaras Mladenovas, nuo 1971 m. ėjęs Bulgarijos užsienio reikalų ministro pareigas“ („Los Angeles Times“ straipsnis „Atsistatydina ilgametis Bulgarijos lyderis; įvardytas reformatorius“ (angl. „Longtime Bulgaria Leader Resigns; Reformer Named“, 1989 11 11).

„Buvau Sofijos universitete, istorijos katedroje. Ir vienoje salių – didžiausioje universiteto auditorijoje, 62 kabinete, vienas katedros vedėjų ant lentos paliko žodžius: „Mieli kolegos, šiandien nuo 14 val. paskaitų nebus, nes nacionalinės šventės skirtos ne ugdymui, o šventimui“, – pasakojo tų laikų liudininkė Jekaterina Bončeva (Radio Free Europe / Radio Liberty portale pateikiamas straipsnis „Prisimenant Bulgarijos rūmų perversmą“ (angl. „Remembering Bulgaria’s „Palace Revolution“, 2009 11 09).

Tai buvo daug pozityvių vilčių teikęs metas, tačiau, kaip rodo nūdienos įvykiai, Bulgarijoje politinis bei ekonominis perėjimas nuo vienos iki kitos santvarkos nebuvo sklandus. Ekonominiai sunkumai, įsivešėjusi korupcija, buvusių komunistinio elito narių ir jų palikuonių dalyvavimas politikoje bei visokeriopa priklausomybė nuo Rusijos primena, kad Bulgarija vis dar nėra galutinai apsivaliusi nuo 1989 m. žlugusio režimo liekanų.

Sprendžiant iš dabartinių Čekijos bei Slovakijos valdančiųjų elgesio, 1989 m. visam laikui atsikratyti komunistinių atliekų nepavyko ir tuometei Čekoslovakijai. Tuo metu komunistinis Čekoslovakijos režimas ėjo 41-uosius savosios egzistencijos metus. Užslėpto ar atviro priešiškumo jam netrūko, tačiau vargu ar kas nors 1989 m. lapkritį būtų patikėjęs kalbomis, kad per artimiausius kelerius metus Čekoslovakija ne tik atsisakys marksizmo, bet ir taikiai skils į dvi atskiras valstybes.

Po 1989 m. sausio demonstracijų (1969-aisiais susideginusiam Janui Palachui (1948–1969) atminti) praėjus dešimčiai mėnesių, Čekoslovakijos jaunimas nusprendė lapkričio 17 d. surengti dar vieną politinę akciją. Šį kartą – 1939 m. lapkritį Vokietijos nacionalsocialistų nužudytiems jaunuoliams atminti.

Tai turėjo būti taiki masinė demonstracija, tačiau tūkstantinei eisenai pasiekus vadinamąjį Narodni (liet. Nacionalinį) prospektą, žygeivius sustabdė riaušių malšinimo kordonas. Demonstrantai, kaip spėjama, buvo ramūs ir neginkluoti, tačiau riaušių malšinimo policija galiausiai nusprendė jėga išvaikyti demonstraciją.

Pasklido kalbos apie esą per šį „incidentą“ nužudytą jaunuolį Martiną Šmidą, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, nežinia ar apskritai kada nors egzistavo, o prie šių kalbų platinimo, kaip spėjama, ne iš piktos valios prisidėjo ir disidentas bei žurnalistas Petras Uhlas (1941–2021).

Vėlesniais metais buvo daug diskutuojama dėl to, kas iš tiesų įvyko tomis dienomis, tačiau neatmestina prielaida, kad režimo bandymai numalšinti revoliucines nuotaikas, pasitelkus paprasčiausią smurtą, dezinformaciją ir psichologines manipuliacijas, tą kartą davė visiškai priešingą, nei tikėtasi, rezultatą. Dabar demonstracijos, streikai ir protesto akcijos vyko bene kiekvieną dieną, o juose dalyvaujančių žmonių skaičius tik augo.

Jau kitą dieną (lapkričio 18 d.) apie savas streiko akcijas paskelbę studentai labai greitai sulaukė teatro aktorių ir kitų darbuotojų paramos. Užuot kliedėję, esą kultūros nederėtų painioti su politika, teatralai tą kartą užlipę į sceną perskaitė atsišaukimus, raginančius po kelių dienų surengti visuotinį streiką.

Komunistinė valdžia vis dar bandė rodyti tebevaldanti padėtį, tačiau džinas jau buvo paleistas iš butelio. Lapkričio 19 d. įvyko dar viena demonstracija, kurioje dalyvavo tūkstančiai žmonių. Tarsi to nebūtų gana, intelektualų ir disidentų būrys kartu su ne kartą suimtu ir kalintu dramaturgu Vaclavu Havelu (1936–2011) paskelbė apie naujo politinio judėjimo, praminto „Piliečių forumu“ (ček. „Občanské fórum“), įkūrimą.

Manoma, kad tomis dienomis teatralai suvaidino svarbų vaidmenį, mat leido visuomenei ir politiniams aktyvistams bendrauti be vyriausybės įsikišimo, tad veikiausiai dėl šios priežasties „Piliečių forumas“ savo būstine ir pasirinko vadinamąjį „Magiškojo žibinto“ (ček. „Laterna magika“) teatrą (portale expats.cz pateikiamas straipsnis „Protestų chronologija: Aksominės revoliucijos žmonės, vietos ir datos“ (angl. „A Chronology of Protests: The People, The Places, and Dates of the Velvet Revolution“, 2017 11 16), taip pat Radio Free Europe / Radio Liberty portale pateikiamas straipsnis „Čekijos Respublika: Aksominė revoliucija – kelias į laisvę“ (angl. „Czech Republic: Velvet Revolution – The Road to Freedom“, 1999 11 09).