Senos politinės kovos pamokos

Ta proga susiradau ir perskaičiau seniai pamirštą filosofo Leonido Donskio straipsnį "Visiems laikams užgesusios galimybės" (žurnalas "Metmenys", 1994). Straipsnio pasirinkimą lėmė ne tik noras patikrinti savo intelektinius gebėjimus lukštenant filosofinę bei kultūrologinę terminiją, bet ir siekis pasvarstyti, kiek straipsnyje aptariama Vytauto Landsbergio ir Algirdo Mykolo Brazausko veikla bei jos sukurti kultūriniai kodai įkandami paprastiems žmonėms, koks galimas jų poveikis rinkėjo apsisprendimui.

Ideologijos ir ideologinės programos bei jų padėtis Lietuvoje yra intrigą kuriantis, atraminis L.Donskio straipsnio taškas. Ideologija yra tai, kas padeda žinoti, kas mums yra svarbu ir kaip reikia elgtis. Visa tai nebūtinai turi būti surašyta įmantriose knygose, bet gali turėti įvairią simbolinę raiška. Bėda yra ta, kad Lietuvoje nepasitikima ideologijomis, o V.Landsbergis ir A.M.Brazauskas tarpusavio kovos įkarštyje nesukūrė ateities Lietuvos vizijos. Nors šiandien yra tokie tinklapiai kaip www.lietuva2030.lt ar www.idejalietuvai.lt, kurie turėtų padėti orientuotis šiuolaikiniame pasaulyje ir suprasti Lietuvos ateities gaires, ar tai tikrai padeda atsakyti į svarbiausius tapatybės klausimus? Vadinasi, rinkėjo pasirinkimą prezidento rinkimuose turi lemti būsimo kandidato sugebėjimas įvardinti ir įgyvendinti būsimus pokyčius Lietuvoje bei padaryti tai, ko nesugebėjo iškilūs praeities politikos grandai.

Kitas svarbus L.Donskio pastebėjimas – tiek V.Landsbergis, tiek A.Brazauskas yra nacionalistai, kurie skirtingai vertino sovietų Lietuvos indėlį į Antrosios Lietuvos Respublikos kūrimą. Verta atkreipti dėmesį ypatingą prasmių žaismą, kai minime Lietuvos valstybės atkūrimo dieną (Vasario 16-ąją) ir Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo dieną (Kovo 11-ąją) bei Lietuvos valstybės dieną (Liepos 6-ąją). Šiuose pavadinimuose yra užkoduotas Lietuvos okupacijos pasmerkimas, kurį pripažįsta visos politinės jėgos. A.M.Brazauskas ir jo šalininkai sugebėjo kur kas mažiau. Be sąmokslo teorijos, kad komunizmas yra kažkieno sąmokslas prieš lietuvių tautą ir dėl to lietuviai negali būti tikri komunistai, nieko naujo pasiūlyta nebuvo. Vadinasi, natūraliai šūkis, jog sovietmečiu dirbome Lietuvai, tapo pagrindine ekskomunistų idėja.

Kita vertus, tiek V.Landsbergis, tiek A.M.Brazauskas karjeros laiptais lipo sovietmečiu. Dėl to 1990 m. kovo 11-ąją sugrįžimas į Antano Smetonos laikus buvo nerealus, o sovietmečio vykdytos indoktrinacijos irgi nebuvo įmanoma atmesti.

Aišku, galima ir kitaip pasamprotauti, jei 1917 m. Rusijoje niekas nežinojo, kaip statyti komunizmo, tai kodėl turėtų būti žinoma, kaip elgtis jam žlugus? Nė vienas ekonomistas, sociologas ar kultūrologas nenumatė sovietinės sistemos žlugimo. Klausimą, ar sovietmetis yra kertinis Lietuvos istorijos laikotarpis ar vienas iš daugelio, turi atsakyti kiekvienas rinkėjas ir būsimas kandidatas į Lietuvos prezidentus.

Būsimas prezidentas ir jo rinkėjas turėtų gerokai pasirausti istorikų veikaluose tam, kad surastų istorinės atminties politiką vienijančius simbolius.

Paskutinis dalykas, į kurį reikia atkreipti dėmesį skaitant L.Donskio straipsnį, – suprasti, kas yra moderni ir postmoderni Lietuva. Dalykai, apie kuriuos nerašo autorius. Moderni valstybė neįmanoma be tautiškumo, industrijos, technikos, demokratijos ir gamtos mokslų viešpatavimo visuomenėje. Pagal tradiciją, nuopelnus priskiriame Jonui Basanavičiui, Aleksandrui Stulginskiui ar Antanui Smetonai, tačiau nekalbame apie Antaną Sniečkų ar Petrą Griškevičių. Visi nujaučiame, kad komunizmas ir tautiškumas bei valstybingumas kažkaip nedera, tačiau nepamirškime Mažeikių naftos produktų perdirbimo įmonės ar Trakų pilies. Vadinasi, viską griaunančio sovietizacijos proceso tema valstybės biudžeto požiūriu yra dviprasmiška. Tarybų Lietuvos ir tarybinio lietuvio sąvokos yra tapusios tam tikros kartos tapatybės dalimi. Tenka pripažinti, kad prieš Joną Noreiką–Generolą Vėtrą gal ir galima pamojuoti kūju, bet prieš Petrą Cvirką ar Salomėją Nėrį – nelabai.

Būsimas prezidentas ir jo rinkėjas turėtų gerokai pasirausti istorikų veikaluose tam, kad surastų istorinės atminties politiką vienijančius simbolius.

Kita vertus, postmoderni Lietuva akivaizdžiai konfrontuoja su modernia Lietuva. Verta atsiversti kitą senai pamirštą Hanso Küngo straipsnį "Religija epochų lūžyje" (žurnalas "Aukštyn širdis", 1991). Auksinės mintys, kurias verta įsidėmėti. Pirma, moderniai visuomenei yra svarbios tokios žmogaus savybės: uolumas, meilė tvarkai, kruopštumas, punktualumas ir darbingumas. Antra, postmoderniai visuomenei yra svarbu: žmogiškumas, vaizduotė, emocionalumas, dvasinė šiluma, švelnumas bei savęs realizavimas, tarpusavio santykiai, jautrumas socialinėms problemoms. Vadinasi, tautos vadas, persikūnijęs į policininką ar į raganą, kuri negailestingai apkarpė pensijas, ir mosuoja Justino Marcinkevičiaus dramomis, mažai ką nuveiks. Galbūt ragana ar policininkas, skriejantis ant Taruko Makto, turi didesnes galimybes būsimuose prezidento rinkimuose. Tačiau verta atkreipti dėmesį į tai, kad nei V.Landsbergis, nei A.M.Brazauskas savo politinės karjeros viršūnėje negalvojo nei apie postmodernią visuomenę, nei apie būvį joje.

Būsimas Lietuvos prezidentas ir jo rinkėjas turi suvokti, kad Avataras ant Taruko Makto yra simbolis, reiškiantis pokyčius, tačiau jie turi būti nukreipti į ateitį, o ne į praeities restauravimą ar rekonstrukciją.