Šeštadienį prasidedanti Seimo pavasario sesija žada būti karšta. Tai pripažįsta bemaž visi politikai ar visuomeninio gyvenimo stebėtojai, paklausti, kaip prognozuoja artimiausią politinę ateitį.

Tiesą sakant, nieko naujo. Seimo sesijos prieš rinkimus jau ne kartą buvo labai įtemptos, kupinos aistrų. Visi nori pasirodyti prieš rinkėją, siekdami jo prielankumo per būsimą visuotinį balsavimą dėl naujos kadencijos Seimo. Taip buvo ir 2008, ir 2004, ir 2000 m.

Taigi, jokia išimtimi neturėtų tapti ir artėjanti Seimo pavasario sesija, per kurią bus pasirašytas Prezidentės Dalios Grybauskaitės dekretas, formaliai paskelbiantis, kad kito Lietuvos parlamento rinkimai įvyks šių metų spalio 14 d. Toks dekretas reikš oficialią politinės Seimo rinkimų kampanijos pradžią. Nuo tada politinis gyvenimas ims dar smarkiau kunkuliuoti.

Tai, kad ši Seimo pavasario sesija bus politiškai nerami ir įdomi, įrodo preliminarus joje numatomų svarstyti įstatymų projektų sąrašas. Seimas turės apsispręsti dėl Visagino atominės elektrinės statybos projekto sutarčių su japonų „Hitachi“ bei latviais ir estais, dėl suskystintų gamtinių dujų terminalo statybos Klaipėdos uoste projekto įgyvendinimo, dėl dar vienos pensijų sistemos reformos, dėl Seimo narių darbo sąlygų įstatymo projekto, dėl leidimo Rolandui Paksui vėl kandidatuoti į Seimą ir daugeliu kitų intriguojančių klausimų.

Visa tai – svarūs, daug diskusijų sukėlę projektai. Todėl norint juos priimti reikia ypatingos politinės valios, kad šiame darbą baigiančiame Seime susiformuotų pakankama dauguma pasiryžusių balsuoti už kiekvieną iš šių klausimų.

Ar tos valios dar pakanka? O gal ji per pastaruosius trejus su puse šio Seimo darbo metų jau išsikvėpė?

Dabar ypač daug diskutuojama, ar sugebės iki kadencijos pabaigos dirbti esama valdančioji koalicija.

Jeigu jai kokia nors forma pavyktų išlikti, tuomet galima neabejoti, kad sprendimai bent jau dėl energetinės nepriklausomybės užtikrinimo ir pensijų sistemos pertvarkos bus priimti.

Tačiau jeigu koalicija sužlugtų ar būtų dirbtinai sugriauta, tuomet stabilumo užtikrinimo ir svarbiausių įstatymų priėmimo klausimas taps atviras. Seimas gali nugrimzti į naujos valdančiosios koalicijos ir naujos Vyriausybės formavimą. Taip būtų atimtas brangus laikas.

Geriausiu atveju parlamentarams tektų balsuoti dėl esamos, bet gerokai pertvarkytos, be liberalcentristų ministrų mažumoje likusios Vyriausybės įgaliojimų patvirtinimo iš naujo.

Spėjama, kad Darbo partijos, galbūt dalies socialdemokratų balsais toks įgaliojimų patvirtinimas vis dėlto bus. Bet mažumos Vyriausybė jau nebesugebėtų iki pat kadencijos pabaigos užsitikrinti daugumos balsų strateginiams klausimams patvirtinti. Pastangos tai padaryti gali išsunkti paskutinius syvus iš valdančiojoje koalicijoje likusių konservatorių ir Liberalų sąjūdžio atstovų. O prieš rinkimus ypač svarbu demonstruoti ne politinį nuovargį, kuris grėstų balsų medžiokle užsiėmusiems valdantiesiems, bet energiją ir pasitikėjimą savimi. Priešingu atveju pralaimėjimas rinkimuose garantuotas.

Balandį Seimo pavasario sesijoje turėtų būti išklausyta metinė Vyriausybės ataskaita ir diskutuojama dėl jos. Kuris premjeras tą ataskaitą pateiks? Andrius Kubilius ar kuris nors naujas?

Didesnė tikimybė, kad esamas Vyriausybės vadovas išliks, netgi jeigu paties Ministrų kabineto sudėtis bus kiek pakoreguota. Bet tuomet kyla klausimas, ar Seime bus surinkta pakankamai balsų, kad Vyriausybės ataskaita būtų patvirtinta?

Jeigu ne, tuomet strategiškai svarbius Seimo pavasario sesijos darbus pertrauktų politinių ambicijų kupinas naujos valdančiosios koalicijos ir Vyriausybės sudarymas.