Dabar, karo akivaizdoje, ji kaip niekada aktuali. 23-ejų poetas žuvo 1944 m. nuo rusų tanko paleisto artilerijos sviedinio skeveldros. Mes, tų pačių tankų vėl įbauginti žmonės, klausiame savęs: kaip gyventi dūžtančiame pasaulyje? Į ką atsiremti alsuojant putiniškai agresijai? Kuo pasitikėti, kai fronto linijos eina ne vien tik valstybių teritorijose, bet ir per mūsų širdis. Padalija jas į „mes“ ir „jie“.
Klaidžiau yra su tais, kurie visa gerkle rėkia „Slava Ukraini!“, o ant savo kromelio durų užlipina užrašą: „Rusijos piliečių neaptarnaujame!“
Tik mes – ne visada tie, kurie tarsi savaime turėtume būti vieningi. Todėl, kad lietuviai. Homofobiškais pareiškimais garsėjantis „darbietis“ Mindaugas Puidokas, save įsimylėjęs dizaineris Juozas Statkevičius, nuolat nuo „durnumo apsinešęs“ Selas – juk lietuviai. Vienam Putino sukeltas karas yra savaime suprantamas, kitam – „happy day, no TV propoganda“, trečias peza apie „natūralų planetos išvalymą“. Čia bent jau viskas aišku – mes nenorime būti kaip jie. Klaidžiau yra su tais, kurie visa gerkle rėkia „Slava Ukraini!“, o ant savo kromelio durų užlipina užrašą: „Rusijos piliečių neaptarnaujame!“
„Didžiausias blogis, kurį mums daro priešas, yra tai, kad jis išmoko mūsų širdį neapykantos“, – palydėdamas į gavėnią Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas linkėjo saugotis, kad patys netaptume agresoriais vieni kitiems.
Agresijos kalba – ne mūsų, o milžiniškos, „užzombintos“ valstybės vadovo, nesuvokiančio, kad įmanoma kalbėtis kitaip. Ja kalbantieji net vaikus, kurie padeda gėlių Maskvoje, prie Ukrainos ambasados, ir rankose laiko plakatą „Karui – ne!“, tempia į milicijos nuovadą. Ja kalbantieji įtikėję, kad Ukrainą kaip valstybę sukūrė Rusija ir kad ją galima „pagrįstai vadinti Vladimiro Iljičiaus Lenino Ukraina“. Tai – jie.
O mes? Vieni savanoriškai keliauja į Ukrainą ginti jos laisvės, o kiti, kaip Gyčio Paškevičiaus sūnus Dominykas, viešai postringauja nuo sofos: „Ar tikrai viską suprantate gerai? Ar tikrai žinote, kas vyksta? Blogieji puola? O iš kur žinote, kad jie blogieji, pagal ką čia skiriate?“
Tikrai, kaip gi čia atskirti?! Fronto linijos eina ir per mūsų sąžinę.
