Sąžinės fronto linijos

Karo metais parašytame eilėraštyje „Pavargimas“ Vytautas Mačernis paliko mums metaforą – dūžtančių formų pasaulis. Ją ne kartą skolinomės, ieškodami sau vietos veržliai kintančiame XXI amžiuje.

Dabar, karo akivaizdoje, ji kaip niekada aktuali. 23-ejų poetas žuvo 1944 m. nuo rusų tanko paleisto artilerijos sviedinio skeveldros. Mes, tų pačių tankų vėl įbauginti žmonės, klausiame savęs: kaip gyventi dūžtančiame pasaulyje? Į ką atsiremti alsuojant putiniškai agresijai? Kuo pasitikėti, kai fronto linijos eina ne vien tik valstybių teritorijose, bet ir per mūsų širdis. Padalija jas į „mes“ ir „jie“.

Klaidžiau yra su tais, kurie visa gerkle rėkia „Slava Ukraini!“, o ant savo kromelio durų užlipina užrašą: „Rusijos piliečių neaptarnaujame!“

Tik mes – ne visada tie, kurie tarsi savaime turėtume būti vieningi. Todėl, kad lietuviai. Homofobiškais pareiškimais garsėjantis „darbietis“ Mindaugas Puidokas, save įsimylėjęs dizaineris Juozas Statkevičius, nuolat nuo „durnumo apsinešęs“ Selas – juk lietuviai. Vienam Putino sukeltas karas yra savaime suprantamas, kitam – „happy day, no TV propoganda“, trečias peza apie „natūralų planetos išvalymą“. Čia bent jau viskas aišku – mes nenorime būti kaip jie. Klaidžiau yra su tais, kurie visa gerkle rėkia „Slava Ukraini!“, o ant savo kromelio durų užlipina užrašą: „Rusijos piliečių neaptarnaujame!“

„Didžiausias blogis, kurį mums daro priešas, yra tai, kad jis išmoko mūsų širdį neapykantos“, – palydėdamas į gavėnią Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas linkėjo saugotis, kad patys netaptume agresoriais vieni kitiems.

Agresijos kalba  – ne mūsų, o milžiniškos, „užzombintos“ valstybės vadovo, nesuvokiančio, kad įmanoma kalbėtis kitaip. Ja kalbantieji net vaikus, kurie padeda gėlių Maskvoje, prie Ukrainos ambasados, ir rankose laiko plakatą „Karui – ne!“, tempia į milicijos nuovadą. Ja kalbantieji įtikėję, kad Ukrainą kaip valstybę sukūrė Rusija ir kad ją galima „pagrįstai vadinti Vladimiro Iljičiaus Lenino Ukraina“. Tai – jie.

O mes? Vieni savanoriškai keliauja į Ukrainą ginti jos laisvės, o kiti, kaip Gyčio Paškevičiaus sūnus Dominykas, viešai postringauja nuo sofos: „Ar tikrai viską suprantate gerai? Ar tikrai žinote, kas vyksta? Blogieji puola? O iš kur žinote, kad jie blogieji, pagal ką čia skiriate?“

Tikrai, kaip gi čia atskirti?! Fronto linijos eina ir per mūsų sąžinę.


Šiame straipsnyje: karas UkrainojerusaiUkraina

NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

  • Reformos pagirių miške
    Reformos pagirių miške

    Yra tokios automatinio teksto šifravimo programėlės, kuriomis mes, žurnalistai, esame linkę pasinaudoti. Tiesa, jos kartais iškrečia visokių šunybių, taip sumakaluodamos tekstą, kad velnias abi kojas jame nusisuktų, ir ne tik. ...

  • Relikvijos prasmė
    Relikvijos prasmė

    Taip jau istoriškai sutapo, kad Kaliningradas nūnai atsidūrė savotiškoje apsiaustyje, kaip ir Berlynas lygiai prieš 74 metus. Bet jei visai tiksliai, tai į šitą eksklavą šiandien per Lietuvą nepraleidžiami traukiniai,...

  • Europietiškas auklėjimas
    Europietiškas auklėjimas

    Išmintingi tėvai žino: paauglystė su durų trankymais, nuolatiniu dėmesio ir padrąsinimo poreikiu, išlaidomis pirmojo būtinumo poreikiams ir emocinio bado malšinimui yra natūralus žmogaus formavimosi etapas. Viskas pergyvenama ir d...

  • Gyvenimas po žeme – iššūkis, būtinybė ar prabanga?
    Gyvenimas po žeme – iššūkis, būtinybė ar prabanga?

    Vykstant sunkiai suvokiamam Rusijos įsiveržimui į Ukrainą ir praėjus pirmam šokui, žmonėms kilo klausimų dėl gyventojų apsaugojimo karo atveju nuo galimos žūties. Vėl suaktyvėjo kalbos dėl specialių slėptuvių. ...

  • Kultūros nakties tamsumos
    Kultūros nakties tamsumos

    Tai, kad pasaulyje nėra teisingos teisybės, seniai visi žino. Bet. Kad visiškai nėra kultūros, tapo didele naujiena. Manyta, kad dauguma gatvėje vaikštinėjančių piliečių yra kultūringi. Vieni – daugiau, kiti – mažiau. Na,...

    5
  • Romantizuojama lyderystė ir pamirštami sekėjai
    Romantizuojama lyderystė ir pamirštami sekėjai

    Ar trūksta lyderių? Kodėl lyderiai šiuo metu tyli? Kas, apskritai, yra lyderis? Lyderystė sulaukia daug verslo, mokslininkų, švietimo atstovų, politikų ir visos visuomenės dėmesio. Tiesą sakant, sulaukia tiek dėmesio, kad ši s...

  • Žydrūnai, atstokite nuo Zitos
    Žydrūnai, atstokite nuo Zitos

    Na, tiesiog trūksta žodžių. Nebeįmanoma suvokti, kas čia pas mus vyksta. Nejaugi Lietuvoje tikrai nebeliko žodžio laisvės ir persekiojami visi, kas tik drįsta kalbėti ne taip, kaip kažkas išsigalvoja išsidrėbę žydrosiose Vilniaus s...

    32
  • Lydekai paliepus
    Lydekai paliepus

    Metų pradžioje buvo paminėtas Lietuvos žemės reformos, dar vadinamos agrarine revoliucija, šimtmetis. Prisiminta šios reformos reikšmė ne tik šalies ekonomikai, bet ir valstybingumui. Drąsus valstybės žingsnis suteikti žem...

    2
  • Jo didenybė Pamokų nelankymas
    Jo didenybė Pamokų nelankymas

    Pirmiausia būna paprastas pramiegojimas. Na, kam nepasitaiko...  Po to pradedi įvertinti anksčiau į darbą išeinančių tėvų faktorių. Tėvai pažadina, išeina į darbą, o tu vertiesi ant kito šono ir pabundi tik tuomet, kai d...

    1
  • Dėl pigesnių prekių iš Baltarusijos parsiduotų ir velniui?
    Dėl pigesnių prekių iš Baltarusijos parsiduotų ir velniui?

    Karas Ukrainoje nepalieka abejingų. Išties daugelis lietuvių nuoširdžiai stengiasi padėti Rusijos agresiją patiriančiai ukrainiečių tautai: priima gyventi pabėgėlius, siunčia paramą į Ukrainą ir etc. Juk puikiai suvokiame, kad jie k...

Daugiau straipsnių