Savivaldoje jokios politikos?

Bet ar iš tiesų taip yra, ar tai tik rodo kandidatų pastangas kurti savo kaip administratorių įvaizdį? Žinome, kad politika ir su ja siejamos institucijos, pavyzdžiui, partijos, rinkėjams asocijuojasi su negerais dalykais, jomis menkai pasitikima. Todėl matome visuomeninių komitetų, dalyvaujančių savivaldos rinkimuose, gausą, o kandidatai, ypač verslininkai ar valstybės įmonių vadovai, akcentuoja ūkinių klausimų svarbą savivaldos darbe.

Atrodo, kad prieš penkerius metus tokia viešųjų ryšių strategija bent kai kuriose savivaldybėse pasiteisino. Tai dar labiau skatina ja vadovautis ir šiuose rinkimuose. Tačiau net jei tai – tik viešieji ryšiai, reikėtų sąžiningai pripažinti, kad jie smarkiai atitrūkę nuo to, kas vyksta savivaldoje. O jei tai nėra vien viešieji ryšiai, bet yra žmonių, kurie iš tiesų tiki, kad savivalda neturi nieko bendro su politine veikla, reikėtų prisiminti, kas yra politika.

Politikos apibrėžimų yra įvairių. Tarp populiariausių yra tokie kaip JAV politikos mokslininko Haroldo Laswello dar XX a. pirmoje pusėje pasiūlytas politikos apibūdinimas „kas gauna ką, kaip ir kada“ ar Davido Eastono samprata apie „privalomą gėrybių paskirstymą“. Kitaip sakant, politika apibrėžiama kaip veikla, kurios metu priimami ir įgyvendinami privalomi sprendimai, paskirstant išteklius bei sprendžiant visuomenėje kylančius konfliktus. Ypač svarbus šiuo požiūriu yra bendruomenės narių, turinčių skirtingus poreikius ir galimybes, interesų derinimas, skirstant finansinius išteklius, teikiant paslaugas ar reguliuojant bendruomenės narių santykius.

Visus šiuos politikai priskiriamus bruožus galima rasti savivaldoje. Savivaldos institucijos savo kompetencijų ribose priimama sprendimus dėl to, kokiai sričiai skirti didesnį ar mažesnį finansavimą – kelių plėtojimui, poilsio infrastruktūrai, švietimui ar socialinėms reikmėms ir panašiai. Finansų ministerijos duomenimis, 2019 m. Lietuvoje per savivaldos institucijas planuojama perskirstyti virš 1,9 mlrd. eurų mokesčių mokėtojų lėšų jų savarankiškoms funkcijoms vykdyti. Prie jų pridėjus tikslines biudžeto dotacijas suma išauga iki beveik 2,95 mlrd. eurų. Pavyzdžiui, šiemet Vilniaus miesto biudžetas siekia apie 670 mln. eurų, iš kurių 404 mln. eurų yra skirti savarankiškoms funkcijoms vykdyti, dar 169 mln. eurų sudaro tikslinės dotacijos ir beveik 70 mln. eurų – ES lėšos. Nors šie dydžiai mažesni, nei valstybės biudžeto apimtys, tačiau jie nėra nereikšmingi. O sprendžiant, kaip skirstyti pinigus, neišvengiamai reikia derinti skirtingus konkrečios savivaldybės gyventojų poreikius, kas ir yra politikos esmė.

Be to, savivaldos institucijos naudoja ir kitas viešosios politikos priemones, kuriomis siekiama viešojo bendruomenės intereso, sprendžiami konfliktai tarp jos narių, reguliuojama ūkinė ir kitokia veikla. Tai reguliavimo politikos priemonės – privalomos normos, kurios riboja arba skatina verslus, nustato ribas tarp privačios ir viešosios erdvės, suteikia prieigą ar riboja teikiamas paslaugas gyventojams. Be to, savivaldybė gali steigti įstaigas konkrečioms paslaugoms teikti, nustatyti vietos rinkliavas.

Šių viešosios politikos priemonių rinkinys skiriasi nuo šalies nacionalinio (centrinio) lygmens politikoje taikomų priemonių rinkinio. Be to, savivaldybių, ypač mažiausiųjų, specifika yra ta, jog ten „visi visus pažįsta“. Dažnai tai gali būti privalumu, nes esant pasitikėjimui lengviau priimti kolektyvinius sprendimus ir jų laikytis. Tačiau neretai ši aplinkybė tampa palankia korupcijai, nes mero ar tarybos narių įgaliojimai skirstyti išteklius (ne tik biudžeto pinigus, bet ir leidimus įvairioms veikloms, informaciją ir kitus gyventojų vertinamus dalykus) gali būti išnaudojami asmeninei, šeimos ar tarpusavyje susijusių vietos politikų ir verslininkų naudai likusių ar jais galinčių tapti bendruomenės narių sąskaita.

Tačiau nepriklausomai nuo savivaldos specifikos turimų kompetencijų bei funkcijų prasme lyginant su nacionaline politika, sprendimų priėmimo esmė išlieka ta pati – savivaldoje nuolat reikia derinti skirtingų bendruomenės narių interesus, ieškoti bendro vardiklio, vadinamo viešuoju interesu, o šio proceso metu priimami sprendimai veikia bendruomenės narių gyvenimą ir finansinę padėtį. Tai, jog savivaldybių tarybose dažnai susiformuoja ideologiškai neįprastos koalicijos, neturėtų būti traktuojama kaip ūkiškumo pirmenybės prieš politiką įrodymas. Tai tiesiog rodo, kad savivaldoje dalyvaujantys politikai skiria mažai reikšmės tradicinėms ideologijoms (beje, nacionalinėje politikoje dešinės ir kairės skirtis taip pat nėra aiški, o Lietuvos praeities traktavimas ilgą laiką buvo svarbesnis partijų identifikacijai, nei tradiciniai ideologiniai skirtumai). Bet tai nepanaikina poreikio nuolat rinktis, kai reikia priimti sprendimus dėl ribotų išteklių paskirstymo.

Tad savivaldybių tarybų nariai ir merai pirmiausia yra politikai, kurie turėtų suvokti dilemas, kylančias, kai reikia rinktis tarp skirtingų vertybių – verslo plėtojimo ar ramios gyventojų aplinkos konkrečioje kaimynystėje, didesnio teritorijų užstatymo ar didesnių viešųjų erdvių, investavimo į savivaldybės įstaigų teikiamas paslaugas gyventojams ar jų pirkimo iš privačių tiekėjų, stabilumo ar kaitos. Būtent apie tokias dilemas ir vertėtų daugiausia diskutuoti rinkimų kampanijos metu. Tada būtų aišku, jog bet koks pasirinkimas yra sudėtingas, nes reikia pasverti skirtingus ir dažnai konfliktuojančius interesus, ieškoti sutarimo, spręsti, kaip paskirstyti ribotus išteklius, derinti skirtingas priemones ir telkti joms palaikymą, siekiant bendruomenės klestėjimo. Tai ir yra politika, kuri vyksta kiekvienoje savivaldybėje nepriklausomai nuo merų vizijų bei tarybų koalicijų sudėties.