Samsonas nemyli Dalilos

„Keptos morkos“, – į aukštą medį įsikoręs joms atsakė Stevenas Seagalas (1952).

Progresyvieji jaunuoliai ir populiariosios muzikos žvaigždės dūsavo ir raudojo. Nuliūdęs ir susikrimtęs buvo net Romos katalikų popiežius. Demokratiškų valstybių politikai kliedėjo apie abstrakčią taiką Palestinoje ir galimybes pagerinti Rusijos bei JAV santykius. Savo pasąmonės gelmėse jie jau ruošė kalbas Nobelio taikos premijos teikimo ceremonijai.

„Žydai“, – šnypštė skiepų bijantys visuomenininkai, kurių prosenelė Genaraldina kadaise per vasaros saulėgrįžos šokius, stebint visam kaimui, jodinėjo ant smuiku grojusio kailialupio Davido sūnaus Samuelio.

Kairieji intelektualai nesakė nieko, tik grūmojo JAV pusėn. Jeigu jie turėtų ką pasakyti, nebūtų kairiaisiais.

Donecko ir Luhansko liaudies respublikoms atstovaujantis Nikita Sergejevičius Michalkovas (1945) „Eurovizijos“ dainų konkurso scenoje tenkino kiaulę, žviegiančią žmogaus balsu. „Už taiką“, – vaitojo žaginamas gyvūnas. Uzbekistano papuasų komisija šiam pasirodymui skyrė dvylika balų.

Beveik tuo pat metu Krymo kalifato laivyno lakūnas, psichopatas Aliaksandras Grigorijevičius (1954) degančio lėktuvnešio „Narodnaja chaltura“ denyje atsisveikino su savo širdies draugu, vyriausiuoju sultono Filipo Bedrosovičiaus (1967) haremo eunuchu, liliputu Vladimiru Vladimirovičiumi (1952).

Jų akys blizgėjo komjaunuolišku entuziazmu, mat Aliaksandras protesto prieš Izraelio agresiją vardan ruošėsi užgrobti iš Atėnų skrendantį lėktuvą.

„Vovočka“, – švelniai ištarė Aliaksandras ir įgnybo į botokso pritvinkusį draugo veidą.

„Sašenka“, – saldžiai atsakė Vladimiras ir pakuteno psichopato ūsus.

„Nepamiršk Šveicarijos paštu išsiųsti to laiško. Viskas dėl Palestinos vaikų“, – pakartojo Aliaksandras.

„Neužmiršiu. Dėl vaikų. Palestinos vaikų“, – atsakė Vladimiras.

„Žiūrėkite, delfinai atplaukė“, – sušuko televizijos kanalo „Paraša Today“ žurnalistas ir jo kolegos atitraukė savo kameras bei fotoaparatus nuo įsimylėjėlių.

Jau daugiau nei septyniasdešimt metų Palestina vadinamo regiono žemėse vyksta semitų ir vietinių musulmonų susirėmimai. Kas gi stūkso po itin aptakiu ir politiško korektiškumo pritvinkusiu Palestinos ir Izraelio konflikto terminu?

Kodėl kiekvienas oro gadinimas Gazos Ruože sukelia Vakarų žiniasklaidos ir visuomenės isteriją, kurioje susipina naivios kalbos apie abstrakčią taiką, kvailos sąmokslo teorijos ir dešimtmečius slapta rauginta antisemitinė neurozė?

Kas tie palestiniečiai, kurių kančios geba po viena vėliava sutelkti Karlo Heinricho Marxo (1818–1893), Adolfo Hitlerio (1889–1945) ir Johno Lennono (1940–1980) šalininkus?

Nuo seniausių laikų Palestina vadinamo regiono žemėse liejosi kraujas, mat skirtingų politinių, etninių ir religinių grupių atstovai šiuose kraštuose kovojo dėl dominavimo.

Iškasenų ekspertai tvirtina, kad žmogaus protėviai į šias žemes atklydo daugiau nei prieš 1,5 mln. metų. Vėlyvajame akmens amžiuje regione pradėta užsiimti žemės ūkiu. Susikūrė pirmosios sėslios gyvenvietės. Kai kurios jų gyvuoja iki šiol (pvz., Jerichas).

Teigiama, kad bronzos amžiuje šiuose kraštuose atsirado vadinamoji Kanaano civilizacija. Joje pirmuoju smuiku veikiausiai griežė semitų protėviai arba jiems gimininga etninė grupė. Ši kultūra patyrė stiprią politinę, karinę, kultūrinę ir ekonominę Egipto, Mesopotamijos, Kretos ir kitų kaimyninių civilizacijų įtaką.

Beveik tuo pat metu, auštant geležies amžiui, Palestinos žemėse atsirado dar dvi etninės grupės – izraelitai ir filistinai. Izraelitai nevalgė kiaulienos, išpažino monoteistinę religiją ir apipjaustydavo savo naujagimius. Remiantis Senuoju Testamentu, keliama versija, kad izraelitai – dvylika semitiškai kalbančių genčių, save kildinančių iš Izraeliu praminto pranašo Jokūbo, Abraomo anūko.

Šventuosiuose judėjų ir krikščionių tekstuose filistinai paminėti beveik 280 kartų, daugiausia neigiamame amplua. Senąjį Testamentą skaityti bandę žmonės veikiausiai prisimena pasakojimą apie stipruolį Samsoną, pasižymėjusį antžmogiška fizine jėga.

Samsonas niekada nekirpo savo plaukų, mat fizinę jėgą, leidusią plėšyti laukinius žvėris ir talžyti žmonių minias, Dievas jam suteikė per garbanas. Filistinams galiūnas iškrėtė daug eibių, tad šie neapsikentę papirko jo sugyventinę Dalilą. Sužinojusi galiūno paslaptis, mergužėlė nukirpo jo plaukus ir dieviškos jėgos Samsoną apleido.

Sugavę stipruolį, filistinai jam išdūrė akis ir sukaustę grandinėmis vertė sukti girnas bei linksminti minią. Vėliau Samsono plaukai ataugo ir jis niršdamas sugriovė filistinų šventyklą. Galiūnas žuvo pats, tačiau atkeršijo savo engėjams.

Manoma, kad filistinai į regioną atsigabeno geležinius ginklus, vežimus ir naujas vyno fermentavimo paslaptis. Teigiama, kad jie garbino kelias dievybes, tačiau Senajame Testamente svarbiausiu šios etninės grupės dievaičiu yra laikomas Dagonas (dievas-žuvis).

Iki šių dienų nežinoma, kas buvo filistinais vadinami žmonės. Jie galėjo būti ir tolimi izraelitų giminaičiai, ir visiškai nieko bendro su semitais neturinčios civilizacijos atstovai. Šiuo metu yra manoma, kad, augant Asirijos ir Babilono įtakai regione, filistinai prarado savo etninę tapatybę ir visiškai išnyko iš tautų repertuaro.

Vėliau į Palestinos žemes buvo atklydęs ne vienas užkariautojas. Žydams, krikščionims ir musulmonams šventus kraštus krėtė žudynės, kultūrinis ir biologinis skirtingų tautų maišymasis, naujų religijų ir sektų gimimas, žemės drebėjimai, tad šiuolaikiniai „Hamas“ ekstremistai veikiausiai mažai ką turi bendro su Samsoną skriaudusiais žmonėmis.

Šiuo metu manoma, kad dabartinio Gazos sektoriaus žemėse kadaise buvo vienas svarbiausių filistinų centrų, tačiau tai veikiausiai tėra groteskiškas sutapimas.