Šalinti savo silpnąsias vietas – mūsų pačių atsakomybė

Būtų viliojama sujungti šiuos elementus į vieną naratyvą – kad Rusijai beširdiškai naudojant kaip ginklą savo dujų eksportą Europa priversta maldauti malonės. Visgi tai reikštų pernelyg supaprastinti. Ne Rusija trukdė Ukrainai modernizuoti savo energetikos sistemą, privertė Vokietiją uždaryti savo atomines jėgaines arba neleido Britanijai nutiesti „IceLink“ elektros jungties su Islandija ir uždaryti savo pagrindinę dujų saugyklą.

Šie sprendimai padidino mūsų pažeidžiamumą, kai vartotojai Azijoje pradėjo supirkinėti kiekvieną prieinamą dujų molekulę, o ramūs orai sumažino vėjo jėgainių energijos gamybą. Galbūt Rusijos šnipai ir manipuliatoriai slapta skatino daryti šias klaidas, bet tikrieji kaltininkai yra mūsų pačių politikai ir pareigūnai. Darėme šias klaidas, nes buvom naivūs, aplaidūs, tingūs, šykštūs ir godūs.

Panaši padėtis – ir informacijos operacijų fronte. Neabejotina, kad Rusija pasitelkia propagandą, melą, pramanus ir gąsdinimus, siekdama pagilinti nesutarimus. Šias piktavališkas operacijas ji vykdo tiek atvirai, tiek slapta. Rusijos oligarchai naudojasi Vakarų šalių teismais, mėgindami nutildyti savo kritikus. Visa tai sukelia padarinių.

Galime teisėtai prieštarauti dėl Kremliaus išpuolių prieš mūsų demokratiją. Tačiau atminkite: ne Rusija sukūrė „YouTube“, „Facebook“, „Google“, „WhatsApp“ ir „Twitter“ – platformas, kuriomis platinama klaidinama informacija Ir ne Rusija sukūrė priežiūros (faktinio nebaudžiamumo) aplinką, kurioje veikia šios bendrovės.

Ne Kremlius sukūrė teisinę sistemą, leidžiančią britų publicistą Oliverį Bullough apskųsti Portugalijos teismui už tai, kad jis demaskavo Angolos stambių šulų veiksmus Jungtinėse Valstijose.

Ne Rusija priėmė prastai apgalvotą duomenų apsaugos įstatymą, kuriuo galima naudotis siekiant sužlugdyti žurnalistinius tyrimus. Šią sistemą sukūrė mūsų įstatymų leidėjai ir skaitmeninių technologijų magnatai, nes ir šiuo atveju buvome naivūs, aplaidūs, tingūs, šykštūs ir godūs.

Kai kurioms šalims sekasi geriau. Praeitą savaitė pirmininkavau vienai Rygos konferencijos sekcijai, kurioje Suomijos atstovas atkreipė dėmesį į savo šalies planą iki 2025 metų padaryti elektros gamybą nepriklausomą nuo iškastinio kuro. Jie jau prieš daug metų pradėjo gausiai investuoti į vėjo ir atomines jėgaines. Be to, Suomija savo dujų jėgaines ekstremaliu atveju gali kūrenti dyzelinu. Putino energetikos ginkluotė Suomijai nedaro jokios įtakos. Tokia padėtis atrodo pavydėtina, palyginus su keblumais, kurių iškilo tokioms šalims kaip Ukraina. Suomijos informacinis atsparumas taip pat yra pavyzdys kitiems.

Tačiau didžioji dalis Europos toliau gilina duobę, į kurią yra įkritusi. Kalbant apie energetikos frontą, perėjimo prie atsinaujinančių šaltinių skausmingą naštą užkrauname neturtingiausiems vartotojams (beje, šios žiemos kainų šuolis tėra uogelės, palyginus su tuo, kas mūsų laukia tolesniais metais). Be to, mes iki šiol neišmokome strategiškai planuoti savo informacijos sistemos.

Geras pavyzdys yra Skaitmeninių paslaugų aktas (SPA), šiuo metu svarstomas Europos Parlamento. Jis siūlo visokeriopą apsaugą nuo „bet kokio pašalinimo, įšaldymo arba prieigos panaikinimo... [arba] kišimosi (pridedant ženklinimą valstybės remiamoms žiniasklaidos priemonėms)“, taikomą „redakciniam turiniui arba redakcinio turinio paslaugų teikėjui“.

Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo puiku – kaip JAV konstitucijos 1-osios pataisos europietiškas atitikmuo. Tačiau ką reiškia „redakcinio turinio teikėjas“? Pavyzdžiui, „YouTube“, nors ir pavėluotai, uždraudė televizijos RT kanalus vokiečių kalba – liūdnai pagarsėjusius Kremliaus dezinformacijos šaltinius. Tai nebūtų įmanoma, jeigu galiotų siūlomas SPA.

Niekas neverčia Europos Parlamento jį priimti. Tiesiog šis teisės aktas yra gerais ketinimais grindžiamas, bet prastai informuotų įstatymų leidėjų parengtas produktas, autoriams nesuvokiant, kad mūsų demokratijos yra puolamos. Rusija ir Kinija tokiomis galimybėmis su džiaugsmu naudosis – tačiau mes galime kaltinti tik save.