S. Daukanto metai

Mat rudenį sukaks 225 metai nuo šio tautos žadintojo, istoriko ir rašytojo gimimo. Stiprindami savo tautos laisvės pilį – Lietuvos valstybę, turime nuolat prisiminti tuos, kurie įritino į ją kertinius akmenis. O gal ir pasitikrinti, ar nenukrypome nuo Lietuvos projekto, ar tiesūs auga pilies kuorai ant tų pamatų.

Taigi, didžiavyris Simonas Daukantas – pirmosios lietuviškai parašytos Lietuvos istorijos autorius. Taip pat išguldęs raštuose ir mūsų etnokultūros istoriją. Tautinėje sąmonėje jo vardas žėri aukso raidėmis: istorikas buvo kelrodžiu sunkiame tautos kelyje į laisvę, vis iš praeities stiprybės po gurkšnį teikdamas. O šiandien mums S. Daukantas – didis tėvynės meilės mokytojas!

Gimė S. Daukantas Lietuvai beprarandant nepriklausomybę, 1793-ųjų spalio 28 d., o mirė pralaimėjus paskutiniajam bandymui atgauti laisvę, 1864 m. gruodžio 6 d. Tas 70 metų tarpsnis – senosios, istorinės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visiško sugurimo laikas. S. Daukantui liko tik savo raštais stiprinti pavergtosios tautos dvasią, ugdyti jaunąją kartą būsimiems laisvės žygiams. Jis pirmasis suprato, kad tautos atgimimo daigai atsiras ne dvaruose, ne miesto rūmuose, o kaimo grytelėse. Tad rašė vien liaudies kalba, gimtąja motinos tarme –žemaitiškai, nes lietuvių bendrinės tada nė nebuvo...

S. Daukanto darbų reikšmę yra gražiai įvertinę istorikai Vytautas Merkys ir Vincas Trumpa. Jų nuomone, rašytojo patriotines nuostatas suformavo Apšvietos epochos, filosofų Jeano-Jacqueso Rousseau, Johanno Gottfriedo Herderio idėjos. S. Daukantas nebuvo šauklys į ginkluotą kovą. Jo ginklas – šviesa ir mokslas, kad tauta įsisąmonintų savo prigimtinę ir istorinę teisę į laisvę.

Ir dar. Jo parašytoje abėcėlėje vaikams pirmasis skiemenuotas žodis yra „Do-ry-bė“! S. Daukantas turbūt vienintelis iš to meto šviesuolių išdrįso Lietuvos ateitį pamatyti ne kaip unijinę, atskirą nuo Lenkijos, tautinę valstybę. Ir skelbė naujosios Lietuvos atėjimą, žinia, dar labai tolimą jos viziją. Pasak istoriko V. Trumpos, „pralaimėjus sukilimams, daugiau progos atsirado kilti ir augti naujai revoliucinei kartai, kuri iš šiaudinės pastogės išaugusi, baudžiavos užgrūdinta, ims vadovauti naujai Lietuvai, kuri per „Aušrą“ ir „Varpą“ nuves tikrai į laisvos ir nepriklausomos Lietuvos rytojų“.

Visi S. Daukanto darbai: monumentalūs Lietuvos istorijos veikalai, žodynai, žemaitiškos maldaknygės, praktiškos ūkininkavimo knygelės, pradžiamoksliai, liaudies dainų ir tautosakos rinkiniai buvo skirti atgimsiančiai Lietuvai, jos žadinimui.

S. Daukantas Lietuvos senovę idealizuoja, savo raštuose jos praeitį piešia jausmingai ir romantiškai. Tačiau dabarčiai jis buvo griežtas ir labai kritiškas; tiesiai šviesiai įvardija visus Lietuvos nuopuolio kaltininkus. 1845 m. Petrapilyje išleistame veikale „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ S. Daukantas taip nusako Lietuvos padėtį: „vienok viso to šiandien nebėra: kaipgi pati Lietuva aptvinusi svetimomis tautomis, jos viešpačiai, karaliai, kunigaikščiai ir patys jos kunigai kalba jau svetima kalba, svetimą rėdą, svetimą taisą sakanti, trumpai sakant, savo pavasario žalių lapelių nieko nebeturinti, tiktai vienus minavojimus savo veikalus senovės raštuose, it giria žiemos laiku savo žagarus rodanti, tarp kurių tiktai viena pati kalba, it žalia bruknelė, nuo speigų apšarmojusi, lig šiai dienai tebežaliuoja, kaipo ženklas viso to buvusio...“ Ir rūpinosi Daukantas kiek begalėdamas tosios bruknelės žaluma... Jei kalba bus gyva, gyvens ir tauta – štai pagrindinis rašytojo priesakas ateities Lietuvai.

Paties istoriko biografijoje yra keletas bruožų, akivaizdžiai liudijančių apie savosios istorinės misijos suvokimą ir pasišventimą jai. Mokytis į Vilnių iš Kalvių kaimo, tolimojo Skuodo apylinkių S. Daukantas atėjo pėsčias, mat neturėjo pinigų pašto karietai nei prekybiniam vežimui; gal juos išleido už būtinus studijoms bajorystės dokumentus? Viename iš senojo Vilniaus universiteto kiemelių žygeiviai, pažymėdami šimtąsias jo mirties metines, pasodino ąžuoliuką, atgabentą iš rašytojo gimtinės. Ir kaip tas sulapojo, mūrus jau seniausiai praaugo! Ir dar simboliška, kad S. Daukantui skirtas ąžuolas gražiai auga Atgimimo ąžuolyne Jono Basanavičiaus gimtinėje.

1835 m. S. Daukantas išvažiavo į Petrapilį, ten įsidarbino Senato departamente eiliniu valdininku. Neabejotinai tam, kad galėtų būti šalia Lietuvos Metrikos, mūsų krašto istorinių dokumentų lobyno, išvežto iš Vilniaus. Kiek suspėdamas nurašinėjo tas svarbių svarbiausius archivalijas. Ir ne tik jas panaudodamas savo rašomai istorijai, bet siuntinėdamas nuorašus taip pat ir Teodorui Narbutui, rašiusiam Lietuvos istoriją lenkiškai. Petrapilyje S. Daukantas pragyveno 15 metų; liko viengungis, smarkiai sugadino sveikatą, nusilpnino akis. Jo toji tarnystė Petrapilyje – tai ne imperijai, bet nelaimingajai Tėvynei, užguitai tautai. Istoriko raštų kalba – pakili, šviesių spalvų. Vieniša ir nyku imperijos sostinėje, o tolimoji Lietuva – meilinga svajonė...

S. Daukantas palaidotas kapinaitėse ant piliakalnio, stūksančio Ventos pakrantėje. Labai gražų paminklą Papilės miestelyje jam sukūrė skulptorius Vincas Grybas. Ten iš savo knygos moko S. Daukantas mus gimtosios istorijos. Papilėje ir senoji klebonija, istoriko senatvės priebėga, tebestovi. Karo metais, artilerijai apšaudant miestelio centrą, skeveldra prakirto statulos galvą. Ir ką gi, vasarą joje susimetė bičių spiečius; medaus prinešė. Istorinė ir kultūrinė atmintis – saldžiausias medus tautos dvasiai.

Liberto Klimkos komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.