„Rytų partnerystės“ dešimtmetis – proga ne švęsti, o susimąstyti

Pats sumanymas, pirminė Lenkijos, Švedijos ir Čekijos iniciatyva, buvo gera. Europos Sąjunga nutarė paremti teigiamą reformų ir klestėjimo ratą savo postsovietinėse kaimynėse. Sprendimai dėl galutinio tikslo – ES narystės – buvo atidėti. Vis dėlto bet kas galėtų pritarti, kad pastangos priartėti prie ES standartų buvo iš principo geros ir sušvelnino griežtus klausimus dėl narystės.

Viena iš problemų – kad vienodą politiką mėginta taikyti šešioms šalims, smarkiai besiskiriančioms dydžiu, istorija ir geopolitine orientacija. Kita – kad vietos elitas nebuvo linkęs imtis reformų, naudingų visuomenės interesams, bet blogų jų asmeniniams reikalams. ES tai nepakankamai įvertino.

Dar blogiau, ji neteisingai suprato Kremliaus požiūrį. Geranoriški, naivūs eurokratai laikė „Rytų partnerystę“ naudinga abiem pusėms. Juk akivaizdu, kad Rusijai turėtų būti malonu, jeigu jos kaimynės būtų gerai valdomos ir klestinčios?

Iš tikrųjų Vladimirui Putinui ir jo šutvei buvo priimtiniau, kad buvusios Kremliaus kolonijos išliktų silpnos. Blogai valdomose šalyse Rusija atrodo gerai. Ir joms lengviau primesti savo valią. ES didėjanti įtaka, Kremliaus akimis, buvo didelė strateginė grėsmė, tad Rusija buvo pasiruošusi daug ko imtis, kad ją atremtų.

Šie prieštaravimai nebuvo neįveikiami. ES galėjo ir turėjo pasakyti Rusijai: „Nesitikime, kad jums tai patiks. Darysime viską, ką galime, kad tai būtų jums priimtina. Tačiau neabejokite, kad mes to imsimės. Atminkite: mes triskart už jus didesni pagal gyventojų skaičių ir dešimteriopai – pagal BVP. Taigi, netrukdykite.“

Tokia buvo NATO plėtros kalba. Ji suveikė. Rusija gerbia galią ir ją priima.

Tačiau ji teisingai pajuto, kad „Rytų partnerystė“ dvelkia silpnumu ir maišatimi.

ES stigo pajėgumų ir valios, reikalingų vykdyti ambicingą Rytų politiką. Kremliui netrūko nei viena, nei kita. Jis pateikė veiksmingų atsakomųjų pasiūlymų ir pasinaudojo vietiniais savo įgaliotiniais, kad vilkintų ir žlugdytų bet kokius žingsnius Vakarų kryptimi. JAV įtaka būtų galėjusi tai atsverti. Tačiau ES ir JAV bendradarbiavimas „Rytų partnerystės“ klausimais buvo pavėluotas ir nepastovus.

Ukrainoje Janukovyčiaus režimo išdavikiškas nusiteikimas nepaisyti savo šalies interesų išprovokavo Maidaną (kas buvo gerai), bet jį lydėjo Krymo okupacija ir karas rytuose (kas buvo blogai). Kijevo gatvėse žuvusių ukrainiečių kraujas gėrėsi į jų neštas ES vėliavas. Jų pademonstruotas heroizmas ir aistra nesujaudino Briuselio raštinės pelių.

„Rytų partnerystė“ – ne visiška nesėkmė. Ji Gruzijai, Moldovai ir Ukrainai atnešė susitarimus dėl bevizio režimo ir laisvosios prekybos. Ji suteikia pagrindą tolesnėms reformoms ir glaudesnei asociacijai. Tačiau ryžtingesnė, įžvalgesnė politika būtų galėjusi duoti daug daugiau per tuos brangius metus, dabar jau blankiai praslinkusius.

Gera žinia – kad Rusija nepasinaudojo palankia galimybe, sukurta Briuselio nesėkmės. Putino režimas valdo remdamasis visuomenės baime ir privačiomis malonėmis, o ne siūlydamas patrauklų pavyzdį. Kad ir kokių turėtų ydų, Europa tebėra neprilygstama kultūros, ekonomikos, teisės, politikos ir socialinių reikalų kelrodė žvaigždė. Kinija gali būti varžovė, bet ji tebėra tolima.

Bloga žinia – kad „Rytų partnerystės“ trūkumų kainą apmokėjo ne už tai atsakingi eurokratai, o šio projekto šalių žmonės. Briuselis skolingas savo rytinėms kaimynėms atsiprašymą. Tik abejoju, ar jos kada nors jo sulauks.