Rusijos imperializmo aidai – žvilgsnis iš Baltijos šalių

Karas Ukrainoje patvirtino Rytų Europos šalių nerimą. Ar dabar joms pavyks įtikinti globaliuosius Pietus dėl Rusijos imperializmo?

Kuo arčiau Rusijos atsiduriate, tuo aiškesnis vaizdas. Per praėjusį savaitgalį Taline vykusią Lennarto Meri konferenciją, kasmetinį saugumo renginį, pavadintą gerbiamo pirmojo šalies prezidento vardu, išryškėjo nesusipratimų ir įžvalgų.

Ore tvyrojo atgailos dvelksmas. Vokiečių pareigūnai apgailestavo dėl savo šalies godumo ir naivumo pastaraisiais dešimtmečiais. Amerikiečiai, dalyvavę 2009 metų išpūstame ir pražūtingame „santykių perkrovime“ su apsimetėliškai liberaliu tuometiniu Rusijos prezidentu Dmitrijumi Medvedevu, peikė ankstesnę Vakarų toleranciją Kremliaus militarizmui ir smurtui. Jie teigė, kad dabar jau aišku, jog šie dalykai buvo įaugę į Rusijos sistemą nuo dešimtojo dešimtmečio vidurio. Prancūzijos atstovas ne kartą patikino konferencijos šeimininkus, kad jo šalis yra įsipareigojusi juos ginti. Kodėl dėl prezidento E. Macrono vienas kitam prieštaraujančių teiginių šie patikinimai buvo tokie būtini, nesiaiškinta. Švedai ir suomiai, kurie pastaraisiais dešimtmečiais savo Baltijos kaimynes laikė netašytomis ir isteriškomis, pasmerkė Rusiją, gyrė NATO ir džiaugėsi naujai atrasta bendra regionine tapatybe.

Estai pernelyg mandagūs, kad girtųsi, tačiau nedaugeliui dalyvių kilo abejonių dėl šalies pastangų remiant Ukrainą (karinei ir kitokiai pagalbai Estija skyrė daugiau nei 1 proc. savo BVP). Neliko nepastebėtas ir didelis Estijos gynybos biudžetas (dabar jis artėja prie 3 proc. BVP). Mintis, kad Rusija iš prigimties yra giliai imperialistinė, kadaise atmesta kaip Baltijos šalių potrauminio streso sutrikimas, dabar yra įprasta. Taip pat ir mintis, kad Ukraina turi ryžtingai laimėti ne tik karą, bet ir taiką: su atstatymu, reparacijomis ir, svarbiausia, naryste NATO. Ką tik perrinkta Estijos ministrė pirmininkė Kaja Kallas pabrėžė, kad būtina atsakomybė už Rusijos karo nusikaltimus. Atėjo laikas visam laikui nutraukti agresijos ciklą, sakė ji.

Stebina tai, kad tiek daug didžiausių pasaulio demokratinių valstybių – Brazilija, Indija, Indonezija, Nigerija ir Pietų Afrika – abejingai arba visiškai priešiškai vertina Ukrainos padėtį.

Praėjusių metų konferencija vyko nervus draskančiais pirmaisiais karo mėnesiais. Šiemet naujienos buvo geresnės, tačiau konferencijų salėje tvyrojo nekantrumo atmosfera. Kodėl viskas taip ilgai užtrunka? Rusijos grasinimai branduoliniu eskalavimu pasirodė esą tušti; mes žinome, ko reikia ukrainiečiams. Kodėl jiems to tiesiog neduoti?

Tai būtų buvęs geras klausimas Vašingtonui, tačiau pasaulio hegemonas nusprendė nesiųsti savo atstovo. Tuo taip pat išvengta būtinybės spręsti Ukrainos narystės NATO klausimą. Prezidento Joe Bideno asmeniniu reikalavimu šis klausimas atidėtas iki artėjančio Aljanso viršūnių susitikimo Vilniuje. Kai kas girdi grėsmingus 2008 metais Bukarešto NATO aukščiausiojo lygio susitikime įvykusios pražūtingos klaidos, kai tuometinė Vokietijos vadovė Angela Merkel užblokavo Sakartvelo ir Ukrainos narystės veiksmų planą, aidus. Tai atvėrė kelią Rusijos karui prieš Sakartvelą po kelių mėnesių.

Tačiau dabar situacija visai kitokia. Europiečiai remia Aljanso plėtrą, o amerikiečiai yra neryžtingi. Tuomet Ukraina buvo bejėgė, o dabar ji yra užgrūdinta ir pajėgi sąjungininkė. Bet kokiu atveju 2008 metų lošimas akivaizdžiai nepavyko: Rusija tuščią pažadą dėl kada nors galimos narystės įvertino kaip blefą ir provokaciją.

Didžiausias iššūkis konferencijos konsensusui kilo iš kitos pusės – iš šalių, kurios į karą Ukrainoje žiūri daugiausia per antiamerikietiškumo prizmę. Stebina tai, kad tiek daug didžiausių pasaulio demokratinių valstybių – Brazilija, Indija, Indonezija, Nigerija ir Pietų Afrika – abejingai arba visiškai priešiškai vertina Ukrainos padėtį. Šiuolaikinio Rusijos imperializmo prigimtį galbūt geriausiai gali paaiškinti žmonės, kurie patys patyrė sovietinį kolonializmą, o po to – ilgus metus, kai turtingieji ir arogantiškieji žvelgė į juos iš aukšto, jų nepaisė ir juos išnaudojo. Pokalbis tarp tų, ką anksčiau vadinome „Rytų Europa“, ir tų, ką vadinome „Trečiuoju pasauliu“, šių metų konferencijoje tik prasidėjo. Tikėkimės, kad jis bus tęsiamas.


Šiame straipsnyje: karas UkrainojeRusijos imperializmasBaltijos šalys

NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

  • Strateginė migla
    Strateginė migla

    Agresija prieš kaimynus, tarptautinės teisės ignoravimu Maskva išvadavo Vakarų sąjungininkus nuo vidinio poreikio laikytis tam tikro komunikacijos etiketo. Auklėjimas laisvojo pasaulio atstovams trukdo nusileisti iki Rusijos nebeprezidento D...

  • E. Lucasas: pavėluotas JAV pagalbos paketas Ukrainai turėtų išsklaidyti niūrią nuotaiką
    E. Lucasas: pavėluotas JAV pagalbos paketas Ukrainai turėtų išsklaidyti niūrią nuotaiką

    Skleidžiasi pavasaris. Nusilpę Ukrainos gynėjai gaus dalį jiems reikalingos amunicijos. Nukentėję Ukrainos miestai turėtų gauti daugiau oro gynybos priemonių. JAV politinė sistema pagaliau, vėluodama pusę metų, pasiekė rezultatą, kurio norėjo d...

  • Willkommen in Litauen
    Willkommen in Litauen

    Vos Vyriausybė ir „Rheinmetall“ pasirašė ketinimų protokolą dėl amunicijos gamyklos Lietuvoje, jau tą pačią dieną ėmė tyliai mutuoti nepasitenkinimo erzelis. Kadangi gamyklą planuojama statyti ant Sveikatos mokslų universiteto v...

    17
  • Kur eina karavanas?
    Kur eina karavanas?

    Dar neišsivadėjo keturių komunarų aura Ramybės parke – jau iš peties triūsia naujo paminklo statytojai. Nors sakoma, kad dovanotam arkliui į dantis nežiūrima, kauniečiai išdrįso: ne visi entuziastingai sutinka verslininko i...

    16
  • Autoritarinis populizmas: kur slypi pavojai?
    Autoritarinis populizmas: kur slypi pavojai?

    1950-aisiais parama populistinėms jėgoms svyravo ties 10 proc., 2023 m. išaugo beveik iki 27 proc., rodo švedų analitinio centro TIMBRO ir Europos laisvosios rinkos analitinių centrų tinklo EPICENTER parengtas Autoritarinio populizmo indeksa...

    11
  • Ar prezidento vadovaujama Valstybės gynimo taryba nieko nebereiškia?
    Ar prezidento vadovaujama Valstybės gynimo taryba nieko nebereiškia?

    Lietuvą pasiekė puiki žinia – Vokietijos gynybos pramonės gigantas ,,Rheinmetall AG‘‘ planuoja statyti Lietuvoje amunicijos gamyklą. Tai ne tik geros ir ilgalaikės darbo vietos viename iš Lietuvos regionų, Lietuvos eksporto didi...

    5
  • Žiurkėnas mumyse
    Žiurkėnas mumyse

    Reikia saugoti savo kailiuką, nes gyvename kosminės įtampos laikais. Todėl svarbu ne gynyba, o mityba. Visavertė. Tokia yra mūsų, žiurkėnų, ambicija. Misime iki susivėmimo ir gal išvengsime susinaikinimo. ...

    8
  • Po Sibirą – be vadovo
    Po Sibirą – be vadovo

    Įpusėjus 1911-ųjų vasarai, Josifas Visarionovičius Džiugašvilis (1878–1953) persikėlė į Vologdos miestą, mat caro valdžia jam čia leido pagyventi porą mėnesių. Vologdoje jis trumpam buvo užmezgęs romaną su paaugle Pelagėja Onufr...

    3
  • Kur dingo rinkimų kampanija?
    Kur dingo rinkimų kampanija?

    Gerai kažkas pastebėjo, kad pas mus nevyksta jokia rinkimų į šalies prezidentus kampanija. Praėjusią savaitę jau buvo paskelbti visi oficialūs kandidatai, tarp kurių yra milijonierių, tačiau nematyti nei plakatų, nei skelbimų su vieš...

    9
  • Ugnis ir vanduo
    Ugnis ir vanduo

    Pastarąsias dienas pasaulyje kažkaip nevaldomai įsišėlo ugnis ir vanduo – dvi iš keturių stichijų ar pradinių elementų, sukūrusių Žemę ir sudarančių jos egzistencijos pagrindą. Bent jau taip mąstyta Antikoje. ...

    1
Daugiau straipsnių