Rudenį bus politinių permainų

Likus 150 dienų iki naujojo Seimo rinkimų gausėja prognozių, kokiais rezultatais jie baigsis, kokią valdžią turėsime po jų.

Štai ir premjeras, konservatorių lyderis Andrius Kubilius užsiminė manąs, kad spalį vyksiančiuose Seimo rinkimuose aiškaus lyderio nebus, o bent kelios partijos pasieks labai panašių rezultatų: „Nesu orakulas, bet, ko gero, bent kelios partijos pasieks labai apylygių rezultatų“. A.Kubiliaus nuomone, „klausimas bus, ne kas laimėjo rinkimus, o kokios formuosis koalicijos“.

Viena vertus, iš apklausų ir visuomenės nuotaikų lyg ir žinome rinkimų favoritus. Kita vertus, niekas niekada neapsaugotas nuo politinių siurprizų. Ypač Lietuvoje. Prisiminkime – kas galėjo tikėtis, kad 2008 m. tiek daug balsų surinks Arūno Valinsko „šoumenų“ partija? O 2004-aisiais lyg ir buvo akivaizdu, kad tik ką Viktoro Uspaskicho įsteigta Darbo partija gaus nemažai balsų, bet niekas nesitikėjo, kad ji laimės rinkimus.

Tikėtina, kad šiemet politinių naujokų dominavimo per rinkimus galime ir išvengti. Taigi, šįkart nebeturėsime vadinamųjų „naujųjų Lietuvos gelbėtojų“. Tai reiškia, kad pagaliau bus kova tarp jau įsitvirtinusių, tradicinių, žinomų partijų: socialdemokratų, konservatorių, Tvarkos ir teisingumo, Darbo partijos, abiejų liberalių politinių jėgų. Tam tikrą nedidelę dalį balsų tikriausiai pasiims Lenkų rinkimų akcija, Valstiečių ir žaliųjų sąjunga, Artūro Zuoko „Taip!“, tautininkai, Krikščionių partija, „Drąsos kelias“.

Bandant šiandien sudėlioti mandatų išsidėstymo būsimame Seime projekcijas aiškėja, kad, nors ir turėsime kokią nors vieną partiją – rinkimų nugalėtoją, tačiau, regis, jos pergalė toli gražu nebus absoliuti. 141 mandatą parlamente turėtų pasidalyti bent 6–8 partijos.

Toks politinis margumynas reikš, kad faktiškai nė vienai partijai gali nebepriklausyti vadinamieji „auksiniai balsai“, nulemsiantys naujos valdančiosios koalicijos susidarymą.

Anot A.Kubiliaus, „vienas iš esminių principų formuojant valdančiąją koaliciją po rinkimų bus požiūris į darbų tęstinumą“.

Čia derėtų nesutikti su premjeru. Šiais politinio pragmatiškumo laikais galimi patys įvairiausi koalicijos dėlionių variantai. Ir darbų tęstinumas čia niekuo dėtas.

Tai, kokia susidarys koalicija, priklausys nuo daugelio dalykų – ne tik nuo labai konkretaus kiekvienos partijos gauto balsų skaičiaus, bet nuo partijų aktyvumo bei gebėjimo po rinkimų tartis dėl naujos politinės dėlionės, taip pat – nuo nuolaidų, kurias kiekviena partija darys potencialiems partneriams, pavyzdžiui, kiek ir kokių ministrų portfelių pasiūlys naujoje Vyriausybėje. Akivaizdu, kad kai kurios partijos eis į tą pusę, kuri pasiūlys daugiau.

Tai reiškia, kad rudenį gali susidaryti ir kairioji koalicija, kurioje dominuos socialdemokratai, ir atnaujinta dešiniojo centro su konservatoriais priešakyje, ir netgi vadinamoji „trečiojo kelio“ koalicija, į kurią sugebės susiburti įvairios partijos, sugebėjusios susitarti tarpusavyje, bet palikusios „už borto“ svarbiausius politinius žaidėjus – tiek socialdemokratus, tiek konservatorius.

Ar kuris iš šių variantų gebės užtikrinti realias permainas? Klausimas per ankstyvas. Nes viskas priklausys nuo rinkimų rezultatų ir nuo politinių derybų, kurios bus iškart po balsavimo.

Tad Lietuvos laukia intriguojantis politinis ruduo. Beje, kaip ir kiekvienas Seimo rinkimų ruduo.