Kaip liudija apklausos, prie urnų žada atžingsniuoti vos pusė rinkėjų – vieni turbūt genami pilietinės pareigos, kiti – apimti siaubo, kad tik į valdžią nebūtų išrinkti bepročiai. O tai visai tikėtina, nes lig šiol neteko girdėti, kad kandidatams būtų privaloma pristatyti psichiatro pažymą dėl tinkamumo užsiimti teisėkūra, nuo kurios paskui priklausys visų valstybės žmonių gyvenimas.

Lietuviški TV politiniai debatai – apgailėtini, bent jau tai kartoja tie, kurie dar turi televizorius. Ir taip turbūt bus iki spalio 13-osios, po kurios taps visai aišku, ar politikų reitingų lentelės nebuvo nupaišytos iš debesų.

Ir vargiai sulauksime bent kažko panašaus į amerikietišką dviejų valandų trukmės prezidentinių rinkimų trilerį. Tą patį, kurį debatų ringe nūnai surežisavo kandidatė, iki vienišo šaulio šūvių į konkurento ausį buvusi ant atsarginių suolo.

„Kamala“, – trumpai ištarė K. Harris, pati nuėjusi paspausti D. Trumpui rankos debatų pradžioje. Tiesa, tuo visi mandagumai ir baigėsi.

Tada prasidėjo tai, ko labiausiai laukė rinkėjai. Sunku patikėti, bet D. Trumpui teko gintis nuo moters, ko jis nėra pratęs, tai buvo reginys, kurio niekada nematėme ir neišvysime lietuviškame rinkiminių debatų eteryje.

Kodėl? Nes Lietuva – ne Amerika, nes ne tas politikų kalibras, o ir rinkėjai pas mus gal mažiau išrankūs, jiems turbūt tinka ir tokia, tai yra jokia, rinkimų kampanija.