Retas bendras Rusijos ir Kinijos skundas – gera žinia

Pirma, kvietimas Taivanui pasiuntė signalą, kad jis įsilieja į plačiąją tarptautinę bendriją. Ši žinia kaip visada išprovokavo Pekino klyksmus. Tačiau tai taip pat pabrėžia, koks tuščias yra režimo tabu politiniams ryšiams su šalimais gyvuojančia kinų demokratija. Šiuo metu ten vieši grupė įstatymų leidėjų iš Baltijos šalių. Jų bus ir daugiau.

Dar svarbesnė reakcija buvo Rusijos ir Kinijos ambasadorių Vašingtone bendras straipsnis, kuriuo smerkiamas šis susitikimas. Pasiuntiniai savo argumentais stengiasi įrodyti sau prieštaraujantį teiginį, kad šis viršūnių susitikimas yra tiek skaldantis, tiek beprasmiškas. Anot jų, vakarietiška demokratija esanti pasenusi, nelanksti, veidmainiška ir diskredituota. Neišvengiamai formuojasi „globali policentrinė architektūra“. Tačiau mėginimai sutelkti demokratijos šalininkus „gali sulėtinti objektyvų procesą“ – kad ir ką tai reikštų.

Jeigu būčiau redaktorius, grąžinčiau šį kūrinį perrašyti, pridėjęs kandžių pastabų apie miglotą logiką ir griozdišką kalbos stilių. Žargonas pridengia logikos stygių. Jeigu naujosios tvarkos triumfas tikrai neišvengiamas, kam skųstis dėl bergždžių mėginimų jam priešintis? Skaitytojui sudaromas įspūdis, kad Rusijos ir Kinijos lyderiai iš tikrųjų ne švenčia demokratijos nuopuolį, o baiminasi jos iškilimo.

Šie nerinkti despotai turi priežasčių nerimauti. Demokratija reiškia, kad užtikrinama vadovų atskaitomybė – prie balsavimo urnų, taip pat ir laikotarpiu tarp rinkimų: laisvosios žiniasklaidos, pilietinės visuomenės ir teismų, prireikus – per viešus protestus. Jų varžymasis nėra vien parodomasis: demokratijos rezultatai išties yra nenuspėjami. Visi žinome, kas laimės kitus rinkimus Kinijoje arba Rusijoje. Tačiau niekas nežino, kas taps kitu Amerikos prezidentu.

Straipsnio autoriai nenuoširdžiai giria demokratiją kaip „universalią visų žmonių teisę“. Norėčiau kai ką patarti, jūsų ekscelencijos: geriau nemėginkite to daryti namuose, kur jūsų šeimininkai deda didžiules pastangas būtent tokiai veiklai sustabdyti.

Straipsnyje pabrėžiamas „konsultavimosi“ vaidmuo Kinijos politinėje sistemoje. Argumentuojama, kad sprendimai priimami tik bendru sutarimu. Tas pats principas turėtų būti taikomas ir tarptautiniams reikalams. Pagirtina – pradėkime jį taikyti Pietų Kinijos jūrai.

Autoriai teigia, kad Rusija yra „demokratinė federacinė teisinė valstybė, kurios valdymo forma – respublika“. Tačiau jie aiškiai pripažįsta, kad šis darbas dar nebaigtas: „Rusijos politinė sistema nuolat vystosi ir reikalauja stabilios, ramios aplinkos, garantuojančios jos žmonių teises ir interesus.“ Būtų įdomu daugiau sužinoti apie šios evoliucijos trajektoriją ir trukmę.

Autoriai suskumba nutolti nuo šių klausimų ir randa daug tvirtesnį ir geriau pažįstamą pagrindą – peikti Vakarų intervencionizmą ir vienašališkumą, dosniai pridėdami whataboutism'o. Baigdami jie pasmerkia „vertybėmis grįstą diplomatiją“ ir pasisako už „harmoningą sugyvenimą tarp šalių, pasižyminčių skirtingomis visuomenės raidos sistemomis, ideologija, istorija kultūra ir išsivystymo lygiu“.

Iš tikrųjų visa demokratijos esmė – kad ji yra dinamiška ir įvairi. Įvairios sistemos labai skiriasi (turtingos ir skurdžios, didelės ir mažos, prezidentinės ir parlamentinės). Ir demokratinės šalys toli gražu nėra paklusnios Amerikos vadovaujamai falangai. Kai kurios rėmė karus Irake ir Afganistane, kitos – griežtai jiems priešinosi.

Visa tai leidžia manyti, kad J. Bideno administracija yra kažką sumaniusi. Demokratijos išliekantį patrauklumą geriausiai liudija, kaip dėl to tūžta ir plūstasi nedemokratiškos šalys. Šio viršūnių susitikimo kuklūs tikslai – ginti demokratiją nuo autoritarizmo, kovoti su korupcija ir skatinti gerbti žmogaus teises. Tai – puikūs pirmieji žingsniai. Tačiau įsivaizduokit, kad galėtų nutikti, jeigu iš tikrųjų pradėtume skatinti laisvę – Rusijoje ir Kinijoje.