Pastarosiomis dienomis Lietuvoje vyksta keisti dalykai. Šalis dar negali atsigauti nuo praėjusią savaitę įvykdytų dviejų žmogžudysčių, ir vis dar yra susiskaldžiusi į dvi stovyklas – palaikančius pagrindinį įtariamąjį Drąsių Kedį,kuris laikomas kovotoju su pedofilijos tinklu, ir tuos, kurie netiki šio žmogaus teisumu arba nepritaria jo metodams.

Kaltų dėl žmogžudysčių ir jomis pasibaigusios kaltinimų pedofilija istorijos ieškoma ir valdžios sluoksniuose. Kliba Vaikų teisių kontrolieriaus tarnybos vadovės Rimantės Šalaševičiūtės kėdė, garantijomis dėl savo karjeros negali pasigirti ir generalinis prokuroras Algimantas Valantinas.

Jau praėjusią savaitę tapo aišku, kad šis šalį sukrėtęs nusikaltimas virs išskirtiniu įvykiu, jo padariniai gali prilygti žemės drebėjimui, po kurio mūsų valdžios olimpe liks žlugusių karjerų griuvėsių kalnai. Lietuva pamažu ėmė panašėti į virtuvę po dujų nuotėkio. Atrodė, kad pakanka tik spustelėti seną apšvietimo jungiklį ir jame blykstelėjusi nekalta kibirkštėlė viską išneš į orą. Kibirkštėlės ilgai laukti nereikėjo. Prasidėjus naujai darbo savaitei nusikalstamos veikos pavyzdžiai iš Kauno persikėlė į Vilnių, kurio pačiuose paširdžiuose, Katedros aikštės prieigose, nuaidėjo sprogimas.

Suprasti, ką reiškia šis sprogimas – pasikėsinimą į R.Šalaševičiūtės tarnybą ar jos kaimynystėje įsikūrusius socialdemokratus, o gal tai buvo tik buitinė nelaimė, kol kas sunku, tačiau savo juodą darbą jis padarė. Pirma – sužalojo žmogų, antra – sustiprino įtampą visuomenėje.

Ir kaip išgyvenant tokią įtampą neprisiminti versijos, esą pagrindinis įtariamasis dėl žmogžudysčių Kaune – ne žudikas, bet auka, kuriuo pasinaudota norint paskandinti Lietuvą chaose? Juk priežasčių patikėti ir šia sąmokslo teorija apstu. Juk visuomenės dėmesį sutelkusi D.Kedžio istorija paliko nuošalėje daug kitų svarbių įvykių šalyje. Pavyzdžiui, finišą beveik pasiekusius debatus dėl kitų metų valstybės biudžeto projekto, vis didėjantį verslo magnatų spaudimą Vyriausybei, iniciatyvą pasodinti Seimo narius ant oficialios algos dietos. Pagaliau – Henriko Daktaro pargabenimą į Lietuvą, Daktarų gaujos bylos tyrimą ir galimą greitą atomazgą, kurioje, tikėtina, bus skandalingų faktų apie iškilias šių dienų Lietuvos asmenybes, sėdėjusias vienoje užstalėje su Henyte ar jo aplinkos žmonėmis.

Bene svariausia priežastis, kuri net ir blaivaus proto pilietį gali priversti tikėti ir keisčiausia sąmokslo teorija, – per pastaruosius du dešimtmečius susiformavusios valstybės administravimo tradicijos.

Kada paskutinį kartą matėme valdininką, kuris mušdamasis kumščiu į krūtinę atgailautų dėl savo klaidų? Ar dar yra tarnyba (ministerija, departamentas, inspekcija, partija), kurios vadovų ir vykdytojų darbas bei interesai mums, rinkėjams ir mokesčių mokėtojams, atrodytų visiškai skaidrūs? Apie ką kita, jei ne apie lietuviško teisingumo impotenciją byloja tos 150 tūkst. neišnagrinėtų bylų, kurių teismai taip ir nesulaukė?

Šis absoliutaus nepasitikėjimo visais, sėdinčiais valdžios kabinetuose, klimatas – ideali sąlyga rastis ir sėkmingai daugintis įvairioms sąmokslo teorijoms. Juo ilgiau bus aiškinamasi, ar D.Kedžio kaltinimai pedofilija pagrįsti ar tėra prasimanymas, juo šių teorijų bus daugiau. Ir kiekviena jų didins žmonių nepasitikėjimą valdžios atstovais. Taip netoli ir iki revoliucijos.