Į banalias istorijas apie tai, kaip netradicinė mityba padėjo įlįsti į bikinį, susigrąžinti žmoną, susirasti darbą ar gyvenimo prasmę, galima būtų numoti ranka. Tačiau apsauginius užtvarus, saugančius mokslu grįstą suvokimą apie sveiką gyvenseną nuo šiuolaikinių raganysčių, pralaužė tie, ką vadiname ekspertais. Jie sujaukė mūsų lėkščių turinį tiek, kad galiausiai susijaukė ir galva.
Lietuviškasis „daktaras Ozas“ prieš keletą metų paskelbė kryžiaus žygį prieš insuliną, lyg egzistuotų vienintelė liga – diabetas. Jo kolega iš Prancūzijos galvas susuko sudėtinga maitinimosi baltymais schema. Kitas parašė traktatą apie ketogeninę dietą, tarsi ji tiktų visiems be išimčių. Minios savamokslių dietisčių už pinigus ar paslėptą reklamą padeda suvaldyti mumyse tūnančias amžinai alkanas meškas. Intencijos geros, tik jų nebeįmanoma atskirti nuo panikos skleidimo.
Sveika tik paties kepta duona iš pačių maltų miltų, bulvės – pragaro vaisiai, matydami obuolį turime atpirkti pirmykštę nuodėmę, t. y. nekąsti. Mėsos klausimu reikia apsispręsti tarsi prieš rinkimus: valgyti liesą arba lašinius. O kur dar glitimofobai, galaktofobai, žaliavalgiai su veganais! Šio buitinio pamišimo dėl sveikos mitybos fone nusivažiavome tiek, kad protarpinio badavimo režimo savo dienotvarkę deriname kaip prie „Žalgirio“ ir CASK dvikovos transliacijos. Net ir ta žemaitė, saujomis valgiusi smėlį, nebeatrodo ne šio pasaulio veikėja – gal ji žino tai, ko nežino mokslas?
Nė patys nepajutome, kad visas šis „tiesų“ apie maistą srautas tiek sujaukė mūsų žinias apie sveiką gyvenseną, jog grįžome ten, nuo ko bėgome: prie iškreipto santykio su kūnu ir rimtų psichologinių problemų.
Tačiau kad sveiki būtų ir kūnas, ir siela, reikia ne dar vienos sensacingos mitybos schemos, bet suvokimo: maistas – ne religija, tai tiesiog degalai gyventi.
Naujausi komentarai