Lietuvos futbolo rinktinės žaidėjai į savo paskutinį prieš vasaros atostogas brandos egzaminą žengė ne tik virpančiomis širdimis ir drebančiomis kojomis, bet ir stringančiomis smegenimis. Vaizdiniai, kuriuos Belgrade atsisveikinimui iki rudens lietuviai paliko savo sirgaliams, ne vieną jų mintimis nubloškė beveik du dešimtmečius atgal. Į laikus, kai dauguma minėtų šiandieninių abiturientų dar nė nebuvo gimę. Tada Stasio Stankaus ir Juliaus Kvedaro diriguotiems rinktinės didžiavyriams per visas rungtynes gal vos kartą pavykdavo peršliaužti į varžovų aikštės pusę. Valstietiškas lietuvių žaidimo stilius didesnę grėsmę kėlė ne jų priešininkams, o sirgaliams, išlepintiems kokių nors estetiškų Čempionų lygos žaidimo vaizdų.

Lietuvos futbolo rinktinė į savo paskutinį prieš vasaros atostogas brandos egzaminą žengė ne tik virpančia širdimi ir drebančiomis kojomis, bet ir stringančiomis smegenimis.

Panašiai šią savaitę atrodė ir Valdo Urbono komanda. Pirmąjį kėlinį Belgrade lydėjo ir panikos priepuoliai, ir abejingumas, ir proto užtemimas. Prie šio košmaro labai derėjo tuščios Rajko Mitičiaus stadiono tribūnos. Tarsi UEFA savo sankcijomis būtų iš anksto numačiusi ir mėginusi apsaugoti nuo psichologinių traumų su tokiu vaizdu retai susiduriančius žiūrovus. Nors antrajame kėlinyje vaizdas šiek tiek pasikeitė, pažeminimo ir beviltiškumo įspūdis lietuvius lydės dar ilgai.

Belieka tikėtis, kad rinktinė per artimiausias akistatas rudenį savo sirgaliams, tarp kurių, matyt, bus ir dabartinių abiturientų, įrodys, kad su ja verta likti. Ne tik patyčioms prilygstančiuose komentatorių forumuose, bet ir stadionų tribūnose. Tiesa, vertinant realiai, su grupės favoritėmis – Ukraina ir Portugalija mūsų futbolininkams teks šokti aukščiau bambos.