Rumunijos, Jugoslavijos ir visokių rusijų žmonės ilgisi visai ne savo jaunystės, kaip teigia autorius. Tie, kurie ilgisi anų laikų, ilgisi to laikmečio, kai nereikėjo pačiam už nieką atsakyti, imtis ko nors savo rizika ir rizikuoti savo turtu. Viską suplanuodavo valstybė, nurodydavo kas, kada, ką turi daryti, o visi žmogeliai tebuvo vykdytojai. Buvo tikras nevykėlių rojus. Viskas už juos buvo sugalvota, viskas prafinansuota, viskas pagaminta, paskirstyta, nuvežta ir padėta ten, iš kur galima buvo pasiimti tai, ką valdžia leido pasiimti. Dabartiniai gi laikai tokiems yra baisybių baisybė. Niekas nebepasako kada ryte keltis, kada ką daryti, kada pavalgyti, kada mankštą atlikti ir t.t. Viską reikia pačiam. Tragedija. Jie taip nepratę. Jie to nemoka. Jie to bijo. Ir viskas savo sąskaita, nebe valdžios, iš kurios buvo galima juoktis ir vogti.