Jugoslavija buvo daugiatautė Balkanų valstybė, kurioje keletą dešimtmečių vieni greta kitų gyveno katalikai (kroatai ir slovėnai), stačiatikiai (serbai, makedonai, juodkalniečiai) ir musulmonai (bosniai, albanai).
Mūsų dienomis dauguma žmonių dažniausiai ją prisimena kaip komunistinę Rytų bloko valstybę, kurios žlugimą lydėjo karai, etninis valymas ir žudynės, tačiau iš tikrųjų Jugoslavija buvo sukurta jau po Didžiojo karo (1914–1918). Tai buvo daugiatautė, nelabai laiminga karalystė, kurios monarchą serbą Aleksandrą I (1888–1934) dar 1934 m. spalį Marselyje nušovė su makedonais siejamas bulgaras Veličko Dimitrovas Kerinas (1897–1934), labiau žinomas Vlado Černozemskio vardu. Spėjama, kad už šios žmogžudystės galėjo slėptis kroatų nacionalistų organizacija „Ustaše“ ir gal net fašistinė Italija.
1941-ųjų balandį šios Jugoslavijos nebeliko, kai į ją įsiveržė Trečiasis reichas su savo sąjungininkais. Karališkosios šeimos nariai evakavosi į Didžiąją Britaniją, o Ašies valstybių užvaldytame krašte prisikūrė įvairių grupuočių, pvz., serbų rojalistai četnikai su Kalėdų Senelį primenančiu Dragoljubu Mihailovičiumi (1893–1946) priešakyje.
Šių grupuočių nariai arba kovojo su vokiečiais, arba su jais kolaboravo ir kovojo vieni su kitais, tačiau, besibaigiant karui, vis labiau imta kalbėti apie su kroato ir slovėnės vaiku Josipu Broz Tito (1892–1980) siejamus komunistų partizanus. Pasibaigus karui, jis tapo naujosios Socialistinės Federacinės Jugoslavijos Respublikos vadovu ir juo išbuvo iki pat mirties.
Mūsų dienomis Balkanuose jis vis dar laikomas išvaduotoju, „švelniuoju diktatoriumi ir skirtingas etnines grupes vienijusia figūra, o Vakaruose prisimenamas kaip marksistas, kuris neva pasipriešino SSRS hegemonijai („Radio Free Europe / Radio Liberty“ portale pateikiamas straipsnis „Praėjus trims dešimtmečiams po Tito mirties, tebetvyro nostalgija Jugoslavijai“ (angl. „Thirty Years After Tito’s Death, Yugoslav Nostalgia Abounds“, 2010 05 04).
Kitaip tariant, mūsų dienomis vis dar gyvena nemažai žmonių, prisimenančių jį su meile ir pagarba, tačiau šis jų sąmonėje tvyrantis J. B. Tito įvaizdis labiau liudytų ne apie jo nuosaikumą ir gebėjimą suvaldyti skirtingas etnines grupes, kiek apie propagandinius ir viešųjų ryšių talentus bei įgūdį transformuotis (portalo victimsofcommunism.org straipsnis „Daugybė Tito režimo veidų“ (angl. „The Many Faces of Tito’s Regime“, 2026 05 12).
Žvelgiant iš kitos perspektyvos, galima kelti prielaidą, kad nostalgija komunistinei Jugoslavijai iš dalies susijusi su tuo, kad J. B. Tito valdoma valstybė, kaip ir kitos diktatūros, suteikė daliai žmonių pastovumo, tvarkos ir užtikrintumo iliuziją, kurią, nepraėjus nė dešimčiai metų po diktatoriaus mirties, pakeitė stiprėjantis agresyvus skirtingų etninių grupių nacionalizmas ir separatistinės nuotaikos.
„Belgradas, Jugoslavija. Šeštadienį šimtai tūkstančių žmonių susirinko į didžiausiu Jugoslavijos mitingu nuo Antrojo pasaulinio karo laikų laikomą demonstraciją tam, kad pareikštų protestą prieš tariamą serbų persekiojimą, kurį neramioje Kosovo provincijoje vykdo etniniai albanai. Kaip atsaką albanai surengė savą demonstraciją Kosovo sostinėje Prištinoje. Serbijos komunistų lyderis Slobodanas Miloševičius, kalbėdamas mitinge Belgrade, pareiškė rėmėjams, kad jokia jėga nesustabdys Serbijos nuo Kosovo, vienos iš dviejų autonominių Serbijos respublikos provincijų, kontrolės atgavimo. Kosove pietinėje Jugoslavijoje albanai sudaro vyraujančią daugumą, tačiau jie yra mažuma serbų valdomoje valstybėje. Remiantis 1974-ųjų konstitucija, Kosovui priklauso didesnė autonomija, tačiau serbai ragina atgauti kontrolę, pasitelkus konstitucines reformas. „Dabar laikas ne gailėtis, o kovoti. Mes sustabdysime terorą Kosove ir suvienysime Serbiją“, – lauke vykusiame Belgrado mitinge prie Dunojaus upės sakė S. Miloševičius“, – pranešė „Los Angeles Times“ straipsnis „Serbai surengė milžinišką prieš albanus nukreiptą mitingą: protestas dėl įtariamo persekiojimo Kosove“ (angl. „Serbs Mount Huge Anti-Albanian Rally: Protest Alleged Persecution in Yugoslavia’s Kosovo Province“, 1988 11 20).
S. Miloševičius (1941–2006) buvo Serbijos komunistinės nomenklatūros atstovas, XX a. devintojo dešimtmečio pabaigoje staiga iš komunisto tapęs agresyviu serbų nacionalistu, o Kosovo klausimas tapo jo tramplinu kelyje į galią bei valdžią. Jis siekė save pateikti kaip kitų etninių grupių skriaudžiamų ir persekiojamų serbų gynėją, tačiau Kosovas tebuvo tik vienas Jugoslavijos įtampos židinys.
Kroatijos žemėse taip pat buvo įsikūrusi gausi serbų diaspora, o Bosnijoje kroatų, serbų ir bosnių bendruomenės gyveno viena su kita persimaišiusios, tad staigus S. Miloševičiaus iškilimas bylojo ne tik apie artėjantį Jugoslavijos iširimą, bet ir apie į Europą po daugiau nei keturių dešimtmečių taikos grįžtantį karą.
(be temos)