Po 24 metų į rankinio elitą grįžusią Lietuvos vyrų rinktinę palaikė įspūdingas aistruolių skaičius. Kelios dešimtys triukšmingų žiūrovų Košicės arenoje ir šimtai tūkstančių nuotolinių sirgalių. Sudėjus vien oficialius skaičius, trejos rungtynės prie televizoriaus ekrano pritraukė beveik pusę milijono lietuvių. Tokių skaičių rankinis nematė seniai. Gal net nuo sovietmečio, kai devintojo dešimtmečio pabaigoje Lietuvos klubai skynė įspūdingas pergales tiek vyrų, tiek moterų Europos taurių turnyruose.

Dabar rankinio vadovams svarbiausia išspausti kuo didesnę pridėtinę vertę bendraujant su rėmėjais ir politikais.

Šįsyk iš Europos čempionato Slovakijoje lietuviai grįžo tuščiomis. Be pergalių ir be trenerio. Tačiau ir be gėdos. Mūsų šalies atstovams neteko raudonuoti, neva jie į aukščiausio lygio turnyrą pateko atsitiktinai. Ne, visose akistatose lietuviai parodė, kad gali kaip lygūs su lygiais kautis su elitiniais varžovais. Mače su Rusija iki pat paskutinių akimirkų kvėpuota į nugarą pajėgesnei ekipai, prieš tituluotuosius norvegus apskritai ilgai pirmauta. Kiek nenusisekė tik mačas su Slovakija. Bet būtų naivu manyti, kad favoritams nepriskiriami slovakai istoriniam įvykiui savo namuose rengėsi tokiomis pat apsukomis, kaip įprastam pasirodymui svečioje šalyje. Tad visos baigtys logiškos, o ir užimta galutinė vieta – ne tokia jau tragiška. Aplenkta tikrai nesilpna Ukrainos rinktinė, dvi Balkanų valstybės, prilygta pajėgioms Austrijai ir Portugalijai. Taip, treneris Mindaugas Andriuška trinktelėjo durimis, bet tai buvo planuota iš anksto – nebus pergalių, treneris išeis.

Ketvirtį amžiaus lauktas sugrįžimas įvyko. Dabar rankinio vadovams svarbiausia išspausti kuo didesnę pridėtinę vertę bendraujant su rėmėjais ir politikais. Jei pavyktų įtikinti, kad toks žygis į elitą toli gražu ne paskutinis, rankininkams atsivertų gerokai didesni finansiniai aruodai. O tai – bene tiesiausias kelias į dar skambesnius ateities pasiekimus.