Praraja tarp dviejų Lietuvų

Jei dar koks valdininkas ar politikas išsižios apie į užsienius masiškai emigravusius lietuvius, galite drąsiai švilpti: amerikose ir airijose gyvena tik 12 342 Lietuvos piliečiai. Būtent tiek jų rinkimų išvakarėse užsiregistravo konsulatuose, parodė ženklą, jog dar yra gyvi ir laiko save LR piliečiais.

Žinant, kad per pastaruosius ketverius metus į užsienį išvažiavo visi, kas neturėjo darbo, bet nors krislą drąsos, tai yra nuo 300 iki 400 tūkst., padėtis atrodo tragiška. Daug labiau nei sako mūsų diplomatai, apgailestaujantys tik dėl kelių tūkstančių, kurie užsiregistravo, bet lemiamą dieną nebalsavo. Mažų mažiausiai trečdalis milijono lietuvių parodė, kad iš Lietuvos išvyko ne tik kūnu, bet ir dvasia.

Prievarta žmogaus balsuoti neatvesdinsi. Galima galvoti, kad tie, kurie išvažiavo, nebalsuodavo gyvendami ir Lietuvoje, kad jiems apskritai nerūpi Lietuva, jų prigimtinį patriotizmą nustelbė perdėtas rūpestis savo pilvu. O jei nebalsavo – tai ir nereikia, teskina ispaniškus pomidorus, tekrapšto britų automobilius. Juk dalyvauti rinkimuose – tai ne paslauga Lietuvai, tai kiekvieno piliečio privilegija, galimybė daryti įtaką šiandien ir rytoj. Juoba nebalsavo, nors galėjo Seime turėti "saviškę" – aštuonerius metus Airijoje gyvenančią Jurgą Vidugirienę, geriau nei visi 140 buvusių ir būsimų parlamentarų išmanančią emigrantų problemas.

Tačiau, prieš smerkdami tuos, kuriems ryšiai su Lietuva reiškia tik pinigų perlaidas ir kalėdinius atvirukus namie likusiai šeimynai, pripažinkime: mes paprasčiausiai nebenorime, kad jie sugrįžtų.

Juk būtent taip mąsto mūsų politikai, valdininkai, viešai apraudantys emigrantus, neoficialiai – prisipažįstantys, jog visai nelaukia lietuviškai kalbančių "ispanų" ar "airių", ir kaip didelę paslaptį išduodantys: žymi dalis emigrantų, jei dar ir nebuvę kalėjime, tai esą būtinai pabus, nes priklauso socialinę grėsmę keliančioms grupėms.

Jei Lietuvos politikai iš tikrųjų rūpintųsi emigrantais, neapsiribotų tik dvigubos pilietybės klausimo sprendimu. Jis, kaip parodė mažas balsavusiųjų užsienyje aktyvumas, aktualus ne šimtams tūkstančių tautiečių, bet lietuvų išeivių organizacijų aktyvistams. Daug geriau būtų, jei šalies valdžia pripažintų, jog yra skolinga emigrantams, kurie geriau nei visos įdarbinimo skatinimo priemonės ar įstatymai lėmė nedarbo lygio smukimą ir atlyginimų padidėjimą. Pripažintų ir grąžintų skolą: saldintų ne gyvenimą emigracijoje, bet Lietuvoje. Kad emigrantai grįžtų namo ne vien pinigais.